Penki. Nauji. Išrinktieji

Literatūrinės slinktys 2023. 5 knygos. V.: Slinktys, 2023.

„Literatūrinių slinkčių“ konkursas, kaip ir viskas pernai, taikė į Vilniaus 700 metų sukakties temą. Jaunųjų kūrėjų festivalis iš pažiūros organiškai artimas plačiai išreklamuotam amžinai jauno Vilniaus motyvui. Sąsają parodo ir konkurso laureatų knygelių apipavidalinimas, pratęsiantis infantilią sostinės jubiliejaus minėjimo reklaminę kampaniją, – kažkas lekia su madingu maišeliu, kažkas asmenukę gatvėje fotografuoja. Žodžiu, urbanistinis amžinai jauno jaunimo amžinai jauname Vilniuje vaizdinys, tik „Starbucks“ puodelių prie išmaniųjų telefonų trūksta. Nerimą kelia klausimas, ar Vilniaus jubiliejaus rinkodaros strategija nevykusia linkme nepakreipė komisijos vertinimo (jeigu apskritai galėjo paveikti).

„Literatūrinių slinkčių“ rinkinyje tradiciškai puikuojasi penkios penkių jaunųjų autorių kūrybos knygelės. Šalia tekstų – penkių jaunųjų dailininkų vizualiniai kūriniai. Viena iš trijų į rinkinį patekusių poečių Lilija Rakova skaitytojams pateikia asmeninių ir kultūrinių patirčių prisodrintą poeziją. Jeigu reikėtų išrinkti labiausiai šiurpinančią ir emociškai sunkiausią knygelę, tai, be abejonės, būtų ši. Tokį įspūdį kelia daug skirtingų aspektų. Eilėraščių erdvės – tamsios naktinės gatvės lyjant, tavernos, apleisti sodai. Daug intensyvių kūniškų potyrių, subjektų ar kūno dalių kontrastingų palyginimų su, pavyzdžiui, grūdintu stiklu. Daug misticizmo elementų – totemai, Gyvatnešio metai ir pan. Leksikoje vyrauja specifiniai, emociškai stipriai įkrauti žodžiai – „demonai“, „apsėdimas“, „siela“. Bene labiausiai džiugina, kad šių elementų gausa nėra savitikslė, nekelia pertekliaus įspūdžio, neatrodo, kad kuriamas pasaulis yra dirbtinis. Minėti vaizdiniai, leksika glaudžiai siejasi su idėjine plotme, formuoja organiškas eilėraščių jungtis, išryškėja jaunos autorės kūrybinės krypties fokusuotė.

Viena svarbiausių L. Rakovos knygelės temų yra vienatvė. Lyriniam subjektui nerimą kelia ryšio su kitu ir savastimi problema: „jei tavo rankose / virsčiau krištolo taure / būčiau seniai skilusi / bet mane sutvėrė / iš neperšaunamo stiklo“ (p. 5). Ryšio ieškoma, tačiau lyg ir viltingą remarką „o kas skirta man / visada vėl susiranda mane / kiekviename glėbyje / į kurį bėgu“ (p. 6) keičia abejonė. Galų gale konstatuojama: „tik pati nežinai kodėl / kiekvienas apkabinimas / pasitinkantis naujoje stotyje / yra ne tas / ir kiekvienas maršrutas / veda ne ten“ (p. 34). Intensyvios ryšio paieškos baigiasi išvada, kad tikriausiai niekas „neįveiktų betilčių bedugnių tarp mūsų“ (p. 10).

Vienatvės tema tam tikru būdu persmelkia ir kalbą: eilėraštyje „Arbatos namai“ (p. 8) žodžiai „įleiski – beldžiu“ ritmiškai prašosi skaitomi kaip „įleiski – meldžiu“. Poetė vartoja įdomias ir jusliškai paveikias metaforas, palyginimus: „pro nakties viršelį / prasigremžia metalo mėnulis“ (p. 29); „ji stovėjo taip lyg šalta pilnatis / lietvamzdžiu lašėtų jai į saują“ (p. 10). Labai sugestyvus skausmingų patirčių, aštrios leksikos kontrastas su idiliškomis, sentimentaliomis jaukumo detalėmis. Greta egzistencinio artumo paieškų, šaltų erdvių bei misticizmo elementų daug tradicinio sentimentalumo, kuriančio kamerinę aplinką.

L. Rakovos pasitelkiamas nuorodų ir kultūrinių kontekstų sluoksnis toks gausus ir įvairus, kad veik neįmanoma visko identifikuoti. Kita vertus, greičiausiai kiekvienas atras šį tą pagal savo apsiskaitymo laipsnį. Eilėraščiuose dera Rytų ir Vakarų kultūrų, istoriniai ir šiandienos motyvai. Skaitant įdėmiau, išryškėja nuorodos į filmus ir kompiuterinius žaidimus, tačiau viskas taip organiškai dera eilėraščio struktūroje, kad net jei neatpažinsi daugumos cituojamų dalykų, kuriamas pasaulis išliks vientisas ir paveikus. L. Rakovos poezija kupina vienatvės ir ilgesio, ryšio paieškų, joje įtampa dera su švelniu arbatos aromatu ir jaukumo pajauta.

Verdenės Monikos Valkiūnaitės eilėraščiai byloja apie gyvenimą ir viskas tuo galėtų būti pasakyta. Tačiau ar yra poezijos ne apie gyvenimą? Juk atpažįstamų gyvenimo formų atskleidimas – vienas esminių poezijos tikslų. Tačiau pakeri V. M. Valkiūnaitės poezijos drąsa: norima, bandoma ir kalbama apie gyvenimą sąžiningai ir iš esmės. Kartais išryškėja labai subtili ironija: „tinkamu laiku ir geroje vietoje / reikia durti pirštu į dangų / [...] tuomet bėgioti aplink ir šaukti: / o ne, o ne, kaip netikėtai / čia viskas išėjo“ (p. 5). O kartais – subjektyvi išvada: „bet baisiausia – / kiekvieno kieme esama daržo, / į kurį gali įkristi / metafora“ (p. 12). Eilėraščio „apie grožį“ gamtos detalių aprašyme galima atpažinti Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko vaizdinius, tačiau snaudžiančios pelės ir pelėnai grožio dalimi turi tapti lyg per prievartą: „turėjo nepūsti jiems pilvų [...] turėjo tekėti gražiai ir tolygiai maži upeliūkščiai [...] turėjo būti gražu“ (p. 6). Žavi, kad nesislapstoma už autoritetų, nebijoma pripažinti realybės.

Greta gyvenimo formų ekspozicijos, ištikimybės sau V. M. Valkiūnaitės rinkinyje ryški ir buvimo refleksija, perteikianti save atrandančio subjekto juntamą priešpriešą tarp savos ir svetimos erdvių. L. Rakovos eilėraštyje subjekto tapatybė neišryškinama fotojuostoje, o V. M. Valkiūnaitės tekste fotojuosta subjektą apibrėžia: „dvidešimties išsiryškinau savo pirmą juostelę, / žmonių ten nebuvo – / tik pastatai ir sankryžos, / tykios gatvės, nuvaikščiotos vaiduoklių. / kiekvienai kaliausei sava stiklinė akis / ir sava baimė“ (p. 11). Eilėraščių subjektui būdingas gana ryškus savasties pojūtis. Yra ir eskapistinių nuorodų, pasitraukiama į gamtą, nes tai žmogiškosios kultūros nesugadinta erdvė, kurioje negalioja modernaus pasaulio konstruktai: „esam seneliai, nepavaldūs dienoms iki ir dienoms po / [...] viskas nupliumpsi akmenukais į vandenį, / kuriuos mėtom atsukę nuogus užpakalius / praplaukiant upe svetimiems“ (p. 7).

Deja, ne visada priešpriešos įtikina. Eilėraštyje „turi pretenzijų į lapę“ žmogus ir gamta supriešinami pasitelkiant pernelyg paprastus, ne itin taiklius klišinius vaizdinius: „nereikia čia žmogaus [...] jų pėdsakai – vien panaudoti / švirkštai po senų medžių šaknimis, po sutrešusiais kamienais – buteliukai su baltais milteliais“ (p. 10). Tačiau tai tėra menka išimtis rinkinyje, siūlančiame atvirai pažvelgti į save, į savo aplinką. V. M. Valkiūnaitės eilėraščiai nieko nenori nuslėpti ir tokiu požiūriu užkrečia. Jaunoji poetė verta pagyrų ir dėl to, kad nors kartais, kaip ir dauguma jaunų rašytojų, kalba pirmuoju asmeniu pasitelkdama labai asmeninius išgyvenimus, šie eilėraščiai netampa primityvūs, nestokoja gylio – išryškėjančios patirtys dėl juntamo realumo padeda skaitytojui įsijausti į kuriamą situaciją.

Festivalio organizatoriams džiugus atradimas turėjo būti Silvijos Zujūtės poezija, kurioje iš pažiūros daug dėmesio skiriama Vilniaus miesto aplinkai, o tai puikiai dera su festivalio pagrindine tema. Tačiau Vilniaus į savo kūrybą autorė nespraudžia dirbtinai. Džiugina, kad miestas tekstuose dažniausiai tėra vyksmo fonas: ne dominuoja, o leidžia retai apmąstomu unikaliu būdu pažvelgti į miesto žmonių realybę. Apskritai S. Zujūtės poezijos vertę lemia unikalus siurrealistinis žvilgsnis į aplinką ir į joje vykstančius gyvenimo procesus.

Dažniausiai eilėraščių erdvės yra mažos didelio miesto ir urbanizuoto, kultūroje įvietinto žmogaus gyvenamosios teritorijos. Šiose teritorijose autorė kuria įtraukiančius siužetus arba užlieja skaitytoją ne mažiau įtraukiančiu siurrealistinių vaizdinių srautu. Mergaičių iškyloje, šachmatinėje, troleibuse, pašte, namuose ir kitur vykstančiuose siužetuose skleidžiasi atpažįstamos gyvenamojo laiko realijos ir problemos. Nors daugumą šių problemų galima laikyti archetipinėmis, eilėraščiuose atsižvelgiama į tokį jų pobūdį, pasirenkamas adekvatus žvilgsnis. Netrūksta ironiškai kritiškos žiūros rašant tiek apie jaunimą, kurio rankose ateitis, bet tos „rankos [...] išsiskiria“ (p. 10), tiek apie žaislinį mergaičių prižiūrimą beibyborną, kuris „Muzikalkę pats mes. Išlaikys egzus. Įstos į VU“ (p. 14).

S. Zujūtė, kaip ir kiti šių metų „Literatūrinių slinkčių“ laureatai, verta pagyrų už polinkį rašyti apie dalykus, kurie nėra nutolę nuo vaizduojamo tam tikro amžiaus žmogaus patyrimo ir nesukelia klausimo, kokia patirtimi remiantis rašoma, nors šis klausimas dažnai kyla skaitant net gerokai vyresnių autorių kūrybą. Eilėraščiuose neretai pasitaiko tokių eilučių, kurias norisi įsiminti, kurios nustebina perteikiamais vaizdiniais, pavyzdžiui, frazė apie „apgamėliais prie raumenyno prisegtą odą“ (p. 5). Autorė mėgsta išryškinti homonimus, atskleisti įvairius kalbinius paradoksus, kuriuos beveik visada pasitelkia labai vietoje ir laiku. Tiesa, kartais šie paradoksai neįtikina, pavyzdžiui, nestebina žodžio „išeiti“ vartojimas dviem reikšmėmis – „pavykti“ ir „eiti“ (p. 9). Aštuntą eilėraščių ciklo „Trumpi jungimai prestižiniuose rajonuose“ dalį, atrodo, įkvepia mokyklinis vaikiškas anekdotas. Šis tekstas bene geriausiai atspindi autorės polinkį kurti daugiareikšmių žodžių kombinacijas, žaidybišką požiūrį į aplinką. Kaip šios kombinacijos įgyvendinamos ir kiek tokioje poezijoje poezijos, tesprendžia kiekvienas sau, bet vargu ar pavyktų nuneigti skaitymo malonumą ir interpretacijų gausą.

Siurrealistinis S. Zujūtės srautas gali atrodyti kaip savitikslis žaidimas, tolyn nenuvedantis ir negeneruojantis gilesnių reikšmių, stokojantis įžvalgos bei kryptingumo, tačiau vyraujantys aiškia idėja grįsti eilėraščiai neleidžia šio įspūdžio absoliutinti. Galų gale, kas įrodys, kad savitikslis žaidimas negali būti esmine poezijos dedamąja? S. Zujūtės eilėraščiai meta iššūkį kritikai, interpretacijoms, skaitytojui ir gal net turimai poezijos sampratai. Ne veltui knygelės anotacija kviečia gilesnių prasmių šiuose eilėraščiuose ieškoti patiems. Nėra lengva tas prasmes atrasti, suprasti, galų gale – įrodyti. Sudėtinga naudojantis tradiciniais interpretaciniais įrankiais tokią poeziją legitimuoti ir todėl labai įdomu, kokias išvadas pateiktų stropi šių tekstų analizė. Kad ir kaip būtų, S. Zujūtės poezija gera, daugialypė ir įdomi.

Minimalus reikalavimas grožiniam prozos tekstui – sklandi kalba, neapsunkintas skaitymo procesas. Ieva Vaitkevičiūtė novelėje „Je t’aime… moi non plus“ šį reikalavimą puikiai įtvirtina pasiūlydama skaitytojui ne tik sklandžiai perskaitomą tekstą, įdomią, įtraukiančią istoriją, bet ir sodrią pagrindinės veikėjos savirefleksiją. Pasirenkama amžinai aktuali tema – moters apsisprendimas nutraukti nėštumą. Skaitytojas iš labai arti regi pagrindinės veikėjos perspektyvą, įvairius jos aspektus. Apsvarstomas visuomenės nuomonės, draugų, artimųjų, gydytojų vaidmuo, galų gale pačios apie nėštumo nutraukimą mąstančios moters žiūra. Novelės daugiabriauniškumas ir drąsiai svarstoma pasirinktoji problema įtraukia ir įtikina.

Labiausiai sužavi, kaip sugestyviai perteikiama pagrindinės veikėjos jausena. Svarstymai apie kūdikį gerokai nutolsta nuo įprasto naratyvo apie gyvybės kainą bei panašius „aukštus“ dalykus, atsiveria kita perspektyva: „Vienintelis dalykas, kurio bijo, kai taps mama – nebeturėti laiko skaitymui“; „Ar ji, tapusi mama, vis dar bus laukinė moteris“ (p. 6). Rūpestis dėl būsimo kūdikio („Ar besilaukiant galima gerti vaistus nuo skausmo“, p. 8) susipina su abejonėmis, galų gale viskas tampa asmeninių pagrindinės veikėjos savasties paieškų dalimi. Tokia dviguba svarbų sprendimą dėl nėštumo priimti besiruošiančios moters perspektyva suteikia tekstui gylio, parodo situaciją plačiame ir įdomiame, gausiai niuansuotame kontekste. Saviidentifikacijos klausimui plėtoti paranki menkiau akcentuojama gretutinė tema – nepažįstamosios svetimame mieste motyvas. Veikėja gyvena ten, kur yra „tobula nepažįstamoji nepažįstamųjų mieste“ (p. 21); „Tame mieste jai kvėpuoti lengviau nei gimtajame“ (p. 8). Tačiau lengvumas negelbsti, gal tik dar labiau skatina panirti į save ir neapibrėžtį, susijusią su rūpesčiu dėl nešiojamo kūdikio: „Kas ji, meilės sava kalba nesugebanti išsakyti“ (p. 9). Manau, ši istorija turėtų būti ypač patraukli ir suprantama moteriškajai skaitytojų auditorijai.

Norisi pagirti autorę už gerą teksto struktūravimą. Išlaikoma įtampa ir tolesnio veiksmo lūkestis, pastraipos neprailgsta, nes pagrindinis veiksmas bei veikėjos savirefleksijos sukuria tinkamą dinamiką, o netikėta pabaiga paskutinę akimirką suteikia įdomią naują istorijos traktuotę. Sudėtinga tema labai įvairiapusiškai, sodriai ir įtikinamai išskleista.

Tokios pat įdomios ir apsvarstymų vertos temos pjesėje „Virtus“ imasi Julius Barzdaitis – vienintelis šiais metais konkursą laimėjęs vaikinas. Kūrinyje gvildenama kaltės prigimties problema. Kas yra kaltas – nusikaltimą padaręs asmuo ar jo poelgį determinuojanti aplinka? Kas nusprendžia, jog žmogus kaltas, – visuomenė, nusikaltėlis, valdžia? Kas lemia skirtingų grupių požiūrius? Galbūt sprendimas priklauso technologijų valdomai visuomenei, kurioje apskritai nebeaišku, kas šį spektaklį režisuoja? Skaitant nedidelės apimties J. Barzdaičio pjesę stebina keliamų klausimų gausa ir daugialypiškumas. Kūrinyje gausu veikėjų bei kausimus kelti skatinančių perspektyvų, kurios, kad ir kaip būtų nuostabu, neatrodo perteklinės, yra gerai suvaldytos ir pakankamai išplėtotos.

Tačiau skaitytojas veiksmo plėtote pasimėgauti galės tik ištvėręs pjesės pradžioje laukiančius trikdžius. Dauguma kūrinio pradžioje esančių dialogų skausmingai dirbtini, veikėjams priskiriamos nuvalkiotos kasdienės frazės, reikalingos sklandžiai veiksmo tąsai užtikrinti, tačiau netampančios veikalo esmę praplečiančiu turiniu. Veikėjų reakcijos, poelgiai dažnai menkai pagrįsti ir neorganiški, nemotyvuotai kinta. Tėvas Vytis liepia Jurgiui prisipažinti policijai dėl merginos nužudymo, nors nė vienas nesupranta, kas iš tikro įvyko. Dar viena keistenybė – į skambučius neatsiliepia greitojo reagavimo tarnybos. Ir nors vėliau dauguma pradžios įvykių pagrindžiami, tyčinių ir netyčinių nesusipratimų, neaiškumų sankaupa erzina, sukuria nesuvaldyto siužeto, nepavykusio noro nustebinti, sukurti įdomų tekstą įspūdį. Taigi keistumo jausmą sukelia ne vien, kaip teigiama anotacijoje, rašytojo neprisijaukinta lietuvių kalba, bet ir neįtikinančios situacijos, „perspaustos“ emocijos, jų gausa, kismas, nelogiški veikėjų poelgiai ir nuostatos. Dauguma šių trūkumų – jauniems autoriams būdingos išaugamos ydos. O dauguma kalbinių trūkumų būtų nesunkiai ištaisomi stropesniu grynai formaliu teksto redagavimu.

Pavasarį žurnale „Šauksmas“ pasirodęs pokalbis apie praėjusių metų „Literatūrinių slinkčių“ rinkinį dar kartą įrodo, kad net sustojęs laikrodis du kartus per parą būna teisus. Su didžiąja dalimi pokalbio-recenzijos „Jaunosios kūrybos perspektyvos“ norisi nesutikti pirmiausia dėl keistos metodologijos, tačiau negalima nesutikti su neigiamu 2022 m. „Literatūrinių slinkčių“ kūrybos rinkinio vertinimu. 2023 m. „Slinkčių“ konkurso užpernykštis likimas neištiko. Visos penkios laureatų knygelės demonstruoja gebėjimą kurti unikalius ir įtikinamus pasaulius pasitelkiant originalią kalbą. Kai kurie autoriai net sąmoningai siekia vengti klišių, savo kūryba joms meta iššūkį. Norisi pasveikinti vertinimo komisiją, kad sulaukė tokių autorių pasiūlytų tekstų ir sugebėjo juos įvertinti. Taip pat norisi palinkėti geresnių metų ir stipresnių atradimų ateityje, nes nors praėjusių metų rinkinys stiprus, praeityje „Literatūrinių slinkčių“ rinkiniuose būta gerokai daugiau žadėjusių ir tuos pažadus dabar vykdančių jaunųjų rašytojų.