GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Nervas klajoklis
Kad ir jos abi su Rosa: vargetos, humanitarės, valdininkų supratimu, tik žaidžiančios su savo knygutėmis ir popierėliais. Rimtų problemų, normaliųjų akimis, jos neturėjo. Rosa dar ir menininkė. Tikriausiai kaip tik tai ir traukė. Pirmiausia, joms buvo įdomu kalbėtis. Rosa prabildavo „ne šio pasaulio“ temomis, ypač kai pasakodavo, ką nutarusi tapyti ir kuo atlikimas skiriasi nuo sumanymo. Heda nelabai su kuo būdavo apie tai kalbėjusis, ir atrodė, kad pagaliau dalyvauja gyvenime, kuris nėra bergždžias, tuščiai barškantis ir apie nieką plepus.
Groti ir giedoti griuvėsiuose
Dar vienas netipiškas karo metų kadras. Kažin kur vokiečių okupuotoje Rusijos periferijoje. Tiesą pasakius, iš pirmo žvilgsnio ir nesuprastum, kas čia konkrečiai pavaizduota. Kad prie fortepijono sėdintis žmogus yra karys, matosi tik iš aulinių batų.
Apie draugystę ir užaugusį mišką
Po rugpjūtį Kaune vykusio „Šiaurės Atėnų“ naujų rubrikų pristatymo su palaikyti į renginį atėjusiais bičiuliais nuėjome pasėdėti vienoje iš kavinių. Trumpam palikau juos prie stalo ir grįžusi iš toli pamačiau grupelę žmonių, sukišusių galvas ir diskutuojančių, siejamų bendrų temų ir idėjų. Bendruomenės bičiulystę išskirčiau kaip draugystės rūšį, kurioje slypi…
Imigracija kaip iššūkis ir kūrybos šaltinis
Visus darbus, kuriuos aptarsiu, galima rasti Nacionaliniame imigracijos istorijos muziejuje, kuris veikia Paryžiuje nuo 2007 m. spalio ir oficialiai inauguruotas tik 2014 m. gruodžio 15 d. prezidento François Hollande’o dėka.
Fotografijos pomirtinis gyvenimas: geismas, laikiškumas ir Kitas
Psichoanalizė į fotografiją žvelgia kiek kitu kampu. Jai rūpi ne tiek kas yra fotografija, kiek kokį geismą išreiškia žmogus, jaučiantis poreikį fotografuoti. Gerokai anksčiau, nei fotografija tapo kasdienybės dalimi, fotografai nuolat buvo vaizduojami kaip psichologiškai įtartinos figūros…
Tarp pramogos ir meno: karaokės teritorijos
„Karaoke (ART)“ dramaturgija, akivaizdu, priklauso nuo nenumatytų aplinkybių: žiūrovų noro įsitraukti, erdvės atmosferos, dalyvių energijos ir kitų veiksnių. Šių metų festivalio „ConTempo“ renginyje kulminacija buvo pasiekta gana greitai.
Gavendos, arba Kaip pasakoti tai, kuo niekas netiki, bet visi klauso
Formaliai [Gvido Latako] „Gavendos“ – eilėraščių rinkinys, tačiau daugelis jo tekstų vos laikosi eilėraščio rėmuose: tai pasakojimai, artimesni miniatiūrai ar novelei, sudėti į nesustabdomo, be skyrybos ženklų riedančio sakinio tėkmę.
Melodramos blyksniai kultūroje ir teorinės peripetijos
Literatūroje aptinkamos melodraminės konvencijos – netikėti siužeto posūkiai, pakylėti veikėjų žodžiai ir gestai, emocinis perteklius ir manichėjiška pasaulio samprata – liudija melodraminio režimo pastangą suvokti ir išreikšti dvasingumą pasaulyje, netekusiame tradicinės šventumo sampratos.
Vilniaus literatūrinis žemėlapis
– Kur tu? Aš jau Knygų aikštėj.
– Aš irgi Knygų aikštėj, tavęs nematau.
Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (8)
„Naujuosiuos“ namuos užimam visą pirmą aukštą, turim keturis kambarius su atskiru šaldytuvu etc. Erdvė̃s net perdaug, ir tai turės, be abejo, atsispindėti mano kūryboje: joje atsiras platesni horizontai, bet drauge ir daugiau graikiškos apoliniškos dvasios, kas visai nepageidaujama mūsų egzistencializmo ir Heideggerio epochoj.
●
Yra tos knygutės
Kuriose daug taškų
Jei teisingai sujungsi gausi paveikslėlį
Kaip aklasis brailiu išskaitysi pasaulį
Bet nebūtinai teisingai
Prisiuvau suknelei sagas
Nusprendžiau – liūdesio nevalia vaikyti.
Geriau išsaugoti, kad atsiminčiau liūdėjusi,
neverkčiau dažnai dėl to paties. Todėl
mezgu ilgą Vaivos Liūdesio Suknelę.
Nedaug liko, tik trūksta sagučių.
Velykų sveikinimas
kažkurios Velykos. sėdžiu ant lovos, mama koridoriuje plauna grindis.
atsiveria durys –
paskambino iš ligoninės, mirė senelis –
durys užsiveria.
norėtųsi pridurti, jog po ilgos kovos su liga, bet mačiau tik paliaubas.
Iš latvių poezijos [Vācietis, Neibarts, Kronbergs, L. Briedis, Žebers, Šlāpins, R. Briedis]
Dedu krūvon
Lengvus lapus
Sunki knyga
Išėjo
Arčiau Grūšlaukės ąžuolo
Su skulptoriumi Antanu Mončiu susipažinau 1989 metais, kai teko režisuoti lietuvių poezijos vakarą Šv. Sulpicijaus aikštėje, vykusį tarptautinio festivalio „Marché de la Poésie“ metu. Kol repetavome su aktoriais Caroline Paliulis ir Jeanu-Christophe’u Mončiu, Antanas laikėsi nuošalyje, tyliai stebėjo visą procesą. Jis būdavo drauge ir Ugnės Karvelis bute.
Sugrįžus į Visbį
Rezidencija stūkso ant uolos suformuoto skardžio, kiek atokiau nuo pagrindinių pasilinksminimų vietų. Bet vėjas kas vakarą atneša muziką iš barų, nežinia kur vykstančių koncertų, atrodo, kad kasdien čia vyksta miesto šventė. Christine pasakoja apie greit prasidėsiančią Stokholmo savaitę, kurios metu į Visbį šokti paplūdimio klubuose ir laistyti šampano suvažiuoja sostinės auksinis jaunimas.
n…u…o…g…i…r…d…o…s
„Pats svarbiausias dalykas – sumanyti ir nedaryti.“
Rimvydas Pupelis, menininkas
Dantys
Dauguma rašytojų lengvai galėtų nerašyti. Dangus nesugriūtų. Skaitydamas vietinę literatūrą neatsikratau jausmo, kad skaitau kai ką, kas neišbraukta. Aš, pavyzdžiui, galiu nerašyti ir nerašau. Toks nuo šiol galėtų būti mano moto. „Aš galiu nerašyti ir nerašau.“ Geri rašytojai parašo labai mažai, blogi – labai daug. Aš galėčiau būti iškilus rašytojas ir nieko nerašyti.
„Ak mes, laimingieji!“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)
Ar kada nors pastebėjot, kaip mes pamėgdžiojam vadinamąją kūno kalbą? Tam tikrus judesius – gestą, grimasą, antakių kilstelėjimą, žvilgsnį. Pamėgdžiojam net savo nemėgstamus, bet turbūt išraiškingus žmones. Tai varo iš proto, nes kaskart pagauni save plagijuojant, jauties, lyg pats prieš savo valią būtum patekęs į svetimo personažo, o kartu ir svetimo požiūrio nelaisvę.
Išlipti Europoj
Troleibusas stotelėje lenkia 1G.
Susirūpinusi rusė klausia moteriškės su languota gariūnine:
„A Evropu on projezžajet?“
Moteriškė su languota gariūnine tyli.
Atsega tašę –
Pasirodo berniūkščio galva…
