ANNE CARSON
Trumputės paskaitos
Mama mums drausdavo eiti atbulomis. „Taip vaikšto mirusieji“, – sakydavo ji. Iš kur ji tai ištraukė? Gal iš kokio prasto vertimo. Šiaip ar taip, mirusieji vaikšto ne atbulom, o eina mums iš paskos. Jie neturi plaučių ir negali šūktelti, bet labai norėtų, kad mes atsisuktume. Daugelis jų – meilės aukos.
Bažnyčioje rimtu veidu
Kas dar ramina ir duoda vilties, yra ne projektai pagerinti instituciją, ne tyrimai ar skaidrumo šūkis. Antai Bernardinuose šį rudenį vėl kone trys šimtai vaikų pradėjo Pirmosios Komunijos pamokas. Jų keliomis dešimtimis mažiau negu pernai – gal dėl susvyravusio pasitikėjimo, gal dėl išraustų aplink bažnyčią ir neišvažiuojamų gatvių. Tėvai dabar reiklūs.
Rudenys sukasi ratu
Trumpėjant dienoms, vis sparčiau sukasi kultūros renginių karuselė. Neseniai kaip ištaigingas ekspresas pradundėjo meno mugė „ArtVilnius“, kaip ir kasmet prabangiose lėkštėse paserviravusi [...] įvairių šalių menininkų kūrinių mišrainę, sąmoningą ir nesąmoningą kičą, kur ne kur visoje toje kakofonijoje prasišviečiančius meno grynuolius.
Iš bloknoto (70)
Vilniuje, virš gražaus, stilingo Mažojo teatro stogo, praskaidrėjo padangė. Į repertuarą įsibrovė „seno kirpimo“ (1761) Carlo Goldonio komedija „Vasarotojų karštinė“, pirmoji trilogijos dalis. Ją, mūsų pasvietėj visai nežinomą, neišverstą ir nepaklausią, susirado Mažojo teatro meno vadovė Gabrielė Tuminaitė…
Juozas Budraitis: prisijaukinti pasaulį
Kai kurios gėlių ir žolynų nuotraukos atrodo tarsi dailės kūriniai – senųjų meistrų natiurmortai. Augalai egzistuoja lyg trimatėje erdvėje: su kekėmis ir žiedais, svyrančiais iš fotografijų rėmų. Sunku suprasti, kaip tai pagauta, padaryta…
Tapytojas peizaže
Šlapia žolė, pažliugusi žemė. Stovi ant kažkokio šlaito. Fiziškai įsispyręs nestabiliai, tačiau kūrybingumo požiūriu jaučiasi visiškai patogiai. Tapyba atsiranda tik po to – po žiūrėjimo ir mąstymo. Toks man yra Martinas Jankus ir jo tapyba.
Islamui reikia seksualinės revoliucijos
Šių metų jubiliejiniame festivalyje „Nepatogus kinas“ turkų ir norvegų kilmės režisierė Nefise Özkal Lorentzen dokumentiniu filmu „Seksas, revoliucija ir islamas“ kviečia iš arčiau susipažinti su Seyran Ateş biografija bei idėjomis ir jos kova už seksualinę revoliuciją islame.
Kančia
– Ar sunku buvo?
– Sunku, labai sunku, neretai ir verkdavau!
Niekur iki galo nebepriklausau
Su šiuo metu tarp Danijos ir Lietuvos gyvenančia 2026 m. Vaikų literatūros premijos laureate EVELINA DACIŪTE kalbasi Laimutė Adomavičienė
Undinės žvejoja, močiutės žudo gėles
…eilėraščių rinkinio „Undinės žvejoja“ pasaulis primena magiškąjį realizmą, kur mitinis ir istorinis pasaulis susipina su konkrečiais šiandieninės realybės ženklais – Borzenkaitės poetiniame pasaulyje darniai (bet nebūtinai taikiai) sugyvena taksistai ir dumbliaakės sirenos, Neptūnas ir diktatoriai…
Žanrų vaiduokliai: meilės romanas
Meilės romanai [...] sudaro didžiausią globalios knygų rinkos segmentą. Kita statistiškai reikšminga šio žanro ypatybė yra ta, kad dauguma meilės romanų autorių yra moterys ir tik apie 18 procentų skaitytojų sudaro vyrai…
Laikas be Jane Goodall ir Birutės Galdikas
Abi mokslininkės dėl milžiniško indėlio į primatologijos mokslą taip pat žinomos kaip vienos iš „trimačių“ (The Trimates, primatologių trijulės). Būtent taip šias dvi mokslininkes ir Dian Fossey pavadino antropologas ir jų tyrimų rėmėjas Louisas Leakey, taip pavadintas ir šiemet „Sengirės kino“ rodytas dokumentinis filmas.
Filosofė atviroje santuokoje: Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė
Ji parašė ir 1902 m. Varšuvoje lenkų kalba išleido filosofinį romaną „Laimė“, prisidengusi slapyvardžiu Z. Włodowicz. Romanas tik 2015 m. pirmą kartą išverstas į lietuvių kalbą (vertė Jolanta Kriūnienė). Per atsitiktinumą išlikęs – XX a. pradžioje romaną išleidus, Vladimiras Zubovas, nepatenkintas tuo, kas ten rašoma, nupirko visus egzempliorius ir… sudegino.
Keistas dalykas
Septynios kuosos po mano langu
ant ievos rankų supas
septyni debesys ūkanom dengia
spalvotą kiemo rūbą
Mirusiųjų
tokios laidotuvės yra laimė
be kunigo vainikų budynių
viskas taip kaip norėjai
tik eilėraščiai ir nešvankūs juokeliai
artimųjų apsikabinimai ir pokalbiai
tik geri prisiminimai
iš blogų galima pasijuokti
buvo kaip buvo
tai buvo gyvenimas
Juodasis zodiakas
Į kapą mes žengiame su antriniais jausmais,
Dėvėtu pasitenkinimu, pussieliai,
išmagnetintais žvaigždėlapiais.
Su geriausiais kostiumais. Paukščiai lakioja. Debesys slenka pro šalį.
Žinoma, mes šalti ir neliečiami,
bet priešiškumo nepuoselėjam.
Dantimis negriežiam iš apmaudo,
einam iš čia, šviežia mėsa.
Ką aš sau pasakyčiau
Vėlinės. Svarbiausia diena. Į klausimą „kodėl“ atsakymo neturiu. Tiesiog tą žinojau visada. Vakar – kelionė po Kauno kapus. Šiandien – šviesi saulėta diena, namai skęsta muzikoje. Dega žvakelės. Penkios: Mamai, Tėveliui, Aldonai, Rūtai, Einarui. Jų – daug daugiau. Daugybė. Po ranka Jurgos laiškai. Perskaitau.
Aš vis dar čia
Aš buvau pirmas, palikęs šį namą. Kiti buvome nustebę, kaip visada, kai akimirkai kuris nors iš mūsų nuklysdavo toliau nuo visų. Tačiau šį kartą buvo kitaip, daug skausmingiau, nes iš karto supratome mano ketinimą – išeiti visam, išeiti negrįžtamai. Bet kitaip nebuvo įmanoma. Namas, jau seniai ištuštėjęs, galėjo tapti tik dar tuštesnis.
Žvaigždės jam žada
Bohemos aristokratą valdo Uranas, nors dažniausiai atrodo, kad komunalinių paslaugų teikėjas. Tai paslaptingas ženklas. Pirmo susitikimo metu gali būti neaišku, ar jis menininkas, ar benamis. Skubėti su išvadomis nereikėtų. Jis gali būti abu.
