LIENĪTE MEDNE-SPĀRE
Paveldėtojas
– Aš jos sūnus, – paaiškino Atvaras ir galva mostelėjo į didelį stiklo langą, skiriantį sveikuosius nuo ligonių.
– Ne, ne, ten jūsų mamytės jau nebėra. – Slaugytoja raminamai uždėjo ranką ant jo rankovės ir nusišypsojo. – Dar naktį perkėlėme į palatą.
– Kaip… į palatą? – Atvaro burna, stengdamasi atsakyti į slaugytojos šypseną, negražiai išsikreipė.
– Jūsų mamytei viskas gerai, būsite atsipirkę lengvu išgąsčiu. Eikite tiesiai į skyrių. – Ji nusišypsojo dar plačiau ir mostelėjo ranka į viršų. – Ir nebesijaudinkite, ryt poryt išleisime namo.
„Literalio“ pavasaris
Kovo mėnesį socialiniuose tinkluose pradėję šmėžuoti įvairiaspalviai šachmatai žalsvame fone intrigavo – bus kažkas naujo! Ėhė, naujas literatūros festivalis!
Iš bloknoto (66)
Kur kas sudėtingiau man kalbėti apie Adomo tapybą, sutelktą parodoje „(ne)retrospektyva“. Čia mus pasitinka ankstyvieji darbai ir septyni patys naujausi, nutapyti po ilgokos pertraukos 2025–2026 metais. Neabejoju, kad ne viena iš Adomo drobių saugoma įvairių šalių muziejuose, asmeniniuose fonduose (ir aš džiaugiuosi turėdama vieną mįslingą „Galvą“).
„Kaskadų“ meistriškumo laikas
…„Kaskadų“ ansamblis: Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė). Kažkada jis pasivadino vieno Osvaldo Balakausko kūrinio vardu. Greit bus trisdešimt metų, kai jis koncertuoja atkakliai tobulindamas savo muzikinį meistriškumą.
Malonumo ieškotojas pasidariau
[Malvina Jelinskaitė:] Pas ALGIRDĄ ŠEŠKŲ – menininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą – ėjau turėdama pojūtį, kad paklausiu visko arba nieko. [...] Algirdo filosofiškai refleksyvių atsakymų, primenančių sokratikų laikus, pokalbis įtraukdavo mus į būties vaizdinius, o informacinis lygmuo vis imdavo ir išslysdavo…
Įpareigojančios knygos
Ei, ateik čia!
Aš – neįpareigojantis erotinis romanas!
Kas ir ką rašo mumis?
„Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ (ir kaip vidinių judesių, gestų konfigūracijos) ne tik išreiškia, bet ir formuoja daugialypį ir daugiasluoksnį moteriškosios būties pavidalą, išsviestą į kitą pasaulio kraštą, į kitą erdvę, bet tebelaikomą prigimtinių šaknų, pirminės patirties, prigimtos kalbos, per kurią iki atskiro individo atiteka ir gamta, ir istorija.
Suaugti, pasenti ir viską prisiminti
Skaitant Kašubos vaikystės prisiminimus man norėjosi ne stebėtis tiksliai aprašomais rūmais, grafų papročiais ir vaiko išmintimi, bet pastebint detalę po detalės mėgautis modernaus (gal tiksliau būtų sakyti – modernistinio) auklėjimo ir tikrosios nebesančios modernybės vaikystės samprata.
Senienos ir naujienos (24)
Perskaičiau visai kitaip, kaip vieną stipresnių pastaruoju metu išleistų distopijų: stabtelėjau ties fantazija, kad per nuotraukas galima patekti į jose užfiksuotas vietas. Distopija yra pačios paauglystės metafora: tėvai neatpažįsta bręstančių vaikų kaip savo. Paaugliams tai – suaugystės klaikas, kai tėvai tampa kone neveiksnūs ir, be abejo, nesvarbūs.
Salmano Rushdie iššūkis
Rushdie į namus paskambinęs BBC žurnalistas paklausė: „Koks jausmas sužinoti, kad ajatola Khomeini jums ką tik skyrė mirties bausmę?“ Rushdie pagalvojęs: „Aš – lavonas. Viskas. Dienos suskaičiuotos.“ Visą likusį gyvenimą jis jau nebebus tik pasakotojas; jis taps istorija, kontroversija, skandalu.
Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (6)
Kai klausiat dėl mano širdies, tai ji nuostabiu būdu gerokai pasitaisė (gal dėl to, kad numečiau apie 10 svarų); aš ja, žinoma, perdaug netikiu, nes žmonių širdys, kaip žinoma, baisiai klastingos.
●
pieši smulkiažiedes gėles
man ant nugaros
net neįtardamas
kad jos auga
vidun
Mamos kalbos
Kai jiedvi kalbasi,
į jos vandenmaišį
liejasi nauji sintaksės ritmai,
prie žodžių šokio pridedami judesiai
ir traškantys balsių branduoliai,
kuriuos mals
vaiko burnytė.
●
mano išblyškęs kūnas, žili plaukai
pajuodę paakiai, kurių nepaslepia makiažas
tamsūs akiniai geriausia gynyba
nuo žvilgsnių, kada tik šešėliai susikalba su manimi
gyventi juose, tarsi maudytis šaltoje jūroje
Patyrimai (iš asmeninių užsirašymų)
Kai tik atveriu spintą ar atidarau bet kurį stalčių – gausos beprasmybė. Ar ateis kada laikas, kad imčiau ir susimąstyčiau. Kad suskaičiuočiau. Kad atsisakyčiau. Žemaičių Kalvarijos pamokos nuramina sielą. Čiuopiu paskutinius likusius dienoraščio puslapius – keli.
Paramos koncertas
Kai vanduo apsėmė ir stovinčius muzikantus ir tik batutos galiukas kartais, kai dirigentas užsimodavo plačiau, iš apačios sujudindavo kaip stiklas lygų vandens paviršių, meškiukas, tapęs didžiuliu vandeniniu lokiu, suriaumojo ir žengdamas pirmyn išsiveržė iš sienos, palikdamas joje žiojinčią skylę.
Amerikietiška svajonė (3)
Važiuojame pro besiganančius bizonus, kurie šnopuoja savo dideliais kūnais. Lėtai pakelia galvas ir stebi mus, didingai iškėlę ragus. Stebiu tuos didingus gyvūnus, išlaikiusius savo garbę. Deja, jie kruopščiai aptvertame aptvare teritorijoje, kurios akys negali aprėpti. Juose slypi kažkokia buvusių laikų didybė.
Žmonės už horizonto, arba Lažybos iš dvidešimties centų
Kai mirė diedukas, močiutei jis netrukus prisisapnavo. Sakė, kad paklausė: „Kur tu taip ilgai buvai?“ Jis atsakė, kad ku-rorte. Palangoj buvo. Sakė: „Kaip pristojo kokia boba, negalėjau grįžt, ba norėjo vaiko nuo manį.“ – „Tai reikėjo atlikt reikalą ir grįžt“, – pasakė močiutė ir sapnas baigėsi.
Pernykščio „Poezijos pavasario“ nuogirdos
„Žiūriu, Basanavičius daug kur už nuopelnus sėdi.“
Vincas Bundza
