ERNESTAS NOREIKA
Naktinių drugių ferma
Beldimas į duris buvo panašus į jų slaptąjį beldimą, kurį buvo susigalvoję tam atvejui, jeigu aplinkui imtų dėtis neaiškūs dalykai, rodantys, jog negalima kažkuo pasitikėti, bijant, kad atidarius duris neįsiveržtų neprašyti svečiai, galintys visiems laikams užgesinti viduje spurdančią šviesą. Tačiau atidaręs duris išvydo ne Dorką, o Talą, kuris, įsiliejęs tarsi šešėlis į ilgo koridoriaus prietemą, rankomis neaiškiai yrėsi ore.
Rūdžių haiku
Menininkės, metalo dailininkės Birutės Stulgaitės paroda „Su laiku“ (kuratorė Laima Kreivytė), tarsi antrinant pavadinimui, atidaryta pačiu laiku – rugsėjo pradžioje, ant Vilniaus sienų mirgant vėstančios saulės komorebi, rūdžių atspalvio inkliuzams pamažėl marginant dar žalią medžių lapiją.
Iš bloknoto (69)
Birželio mėnesį, per patį gamtos kūrinijos vešėjimą, Vilniaus Jeruzalėje, Vildžiūnų galerijoje, buvo atvertos durys į senokai ir gerokai per anksti mus palikusio skulptoriaus Teodoro Kazimiero Valaičio skulptūrų ir tapybos parodą. Susirinko daugybė žmonių, daugelis jų Kazį pažinoję, su juo draugavę. Jau keli dešimtmečiai Kazimiero nebėra, o parodoje susidaro įspūdis, kad nematytų darbų padaugėjo…
Apie institucijų formuojamus įvaizdžius, arba Žvilgsnis į brolių Gataveckų kūrybą
„Kodas: aš esu“ – toks menininkų šiuo metu galerijoje „Meno niša“ eksponuojamos parodos pavadinimas.
Marija Dejanović: „Migracija man yra nuolatinė būsena“
[Lina Simutytė:] Su Marija Dejanović pasikalbėjome apie poeziją kaip ritualą, transformuojančią vertimo galią, karą ir migraciją, feminizmą, kūniškumą ir būdus, kuriais poezija gali įžodinti patirtis, besipriešinančias tiesioginei raiškai.
Kieno botagas? Galia, kūnas ir kapitalas
Marksizmas turi vieną nemalonų įprotį: sugadinti nekaltus dalykus klausimu, kas iš jų gauna naudos. Kas turi? Kas dirba? Kas pasiima? Feminizmas šį nemandagumą perkėlė ir ten, kur ekonomika ilgą laiką mandagiai apsimetė nieko nematanti, – į namus.
Kaip skaitysime knygas, parašytas „ne mums“?
Atminties knygos ėmė rastis per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Tai Holokaustą išgyvenusiųjų ir jų artimųjų pastanga atsiminti sunaikintas savo bendruomenes Rytų Europoje, vadinamuosius štetlus, t. y. žydiškus miestelius.
Nečiupinėtoji lituanistika (9)
Studijų metais skeptiškai vertinau Jono Meko eilėraščius: sentimentalios sodžiaus idilės labai jau skyrėsi nuo avangardistinio kino turinio ir stilistikos. Dabar žiūriu kitaip – gal net laikau manifestine kūryba. Įkvepia ir kultūros atašė Akvilės Kavaliauskaitės patvirtinimas, kad amerikiečiai itin domisi Meko, Jurgio Mačiūno gimtinėmis.
Dešimt ir daugiau mano gyvenimo variantų Artūro Morozovo knygoje „Sutikau žmogų“
Kai susipažįstu su žmogumi, patenku į jo aplinką, klausau jo pasakojimų, visuomet pamatau tą kelią, kuriuo dėl įvairių man netyčia į krūvą sukritusių aplinkybių nepasukau.
Pasitikėjimo
pasitikėk medžiu
debesiu
sugniaužta
žemės sauja
į kurią vėliau
pats pavirsi
Mano mėlynas klavyras
Žvaigždės grojo po skliautais nakty –
Mergelė giedojo luote.
Žiurkės trypia nūnai žvangesy.
Klavišai išdraskyti visi…
Apraudu mėlyną Motę.
Žmogus, kuris matė Livingstoną
Žmogus, kuris matė Livingstoną, buvo jau praktiškai aklas.
Kada tie anglai netyčia pakliuvo į Afriką –
šeštajame devyniolikto amžiaus dešimtmety, septintajame?
Livingstonas ir jo komanda, jų tinkleliai nuo moskitų
ir mediniai lagaminai, ir jų didysis tyrinėtojas, kuris netrukus ir numirė…
Prisimenant Franką
Eilėraščių jis prirašė daug. Jų niekada nesureikšmindavo, dažnai turėdavo tik vieną vienintelį eilėraščio rankraštį, kažkur greitosiomis pakeverzotą užrašų knygelėje per pietų pertrauką. Frankas yra sakęs, kad eilėraštis turėtų sukelti jausmą, lyg tai būtų paprastas draugų pokalbis telefonu – emocionalus, atviras, įtraukiantis.
Kriauklytė
Kaip pažymėjo Philomena Cunk, Didysis Sprogimas tikriausiai buvo kurtinantis, bet, laimei, ausys tuomet dar neegzistavo. Šiame pasakojime garsas radosi pirmiau nei suvokėjas. Jono evangelijoje pradžioje buvo Žodis. Taigi pasaulis dar sykį prasidėjo nuo kažko, ką reikėjo išgirsti. Gal todėl jis, kaip ir Venera, gimė iš kriauklės. O ir ji savo pavidalu kažkuo primena ausį.
„Tutti Frutti“
Kurdami šį trumpametražį filmą, turėjome išsigryninti žaidimo taisykles: filmuojame be biudžeto, su maža komanda, be šviesų ir keliaujam iš vienos lokacijos į kitą tik dviračiais. Galbūt tai ekologiškiausia kino produkcija Lietuvoje.
