GEORGES MATORÉ
Mano kalėjimai Lietuvoje
1940-ųjų birželis. Pulkininkas buvo įžvalgus. Apimtas nerimo, klausydavausi radijo: Roterdamas, Briuselis, Ardėnai. Tankų „Panzer“ srautas atrodė nesulaikomas. Mano vargšai tėvynainiai, tikėjęsi išvengti okupacijos, bombarduojami italų lėktuvų chaotiškai bėga iš šalies! O kaip šioje suirutėje laikosi mano tėvai? Mokant studentus mane suimdavo tokia baimė, kad tarpais būdavo sunku kalbėti.
Aukso dulkės
Gegužės 21 d. būrys bičiulių susirinko į Jono Meko vizualiųjų menų centrą paminėti menininko, erudito Modesto Saukaičio antrųjų mirties metinių ir simboliškai uždaryti beveik tris mėnesius centre eksponuotą jo parodą „Tarp aukso dulkių ir Fluxus“. Pagerbdami Modestą, skaitė savo ir kitų poeziją, prisiminė, juokėsi ir braukė ašarą.
Iš užrašų
Balakausko „Praviri šuliniai“ gražūs, kaip ne šios žemės. Ir Levuko Gutausko eilės ten gražios. Balsas ir instrumentai pina dangišką harmoniją ritmu be svorio centro. Katkus sakė, lai Osvaldas diriguoja, nes Boulezas Paryžiuj savo kūrinį diriguoja, nors muzikantai du, o jūs čia keturiese – skirtingi pulsai.
Kultūra ir jos masinis vartojimas
…pažvelkime į populiariosios muzikos struktūrą masinio suvokimo požiūriu. Pirmas ryškiausias požymis – motyvinių struktūrų nuolatinis kartojimas. Tai lemia trumpą kūrinėlio apimtį ir kartojamo modulio dydį, kuris yra labai lakoniškas. Todėl jį beveik nekeičiant galima daug kartų pakartoti.
Koncerto minia kaip trumpalaikė bendruomenė
Muzikinis skonis – ypač jei tai ne pati populiariausia muzika – dažnai atspindi gilesnius dalykus: žmogaus pasaulėžiūrą, vertybes ir tai, ko jis ieško gyvenime. Todėl koncerto minia nėra tiesiog atsitiktinis susibūrimas – tai erdvė, kurioje susitinka panašiai pasaulį jaučiantys bendraminčiai.
Nemotinystė
Ji nusprendė tapti mama. Kažkuo fundamentaliai kitu, nei aš, nei ji pati buvo prieš tai. Ir tai viską keičia. Mus. Mūsų santykį. Mane! Žinoma, supratau, kad tai kvaila, juk negaliu jai už tai priekaištauti. Bet motinystė, jaučiau, mus atskiria negrįžtamai. Tai yra išdavystė, nes nemotinystė – mus anksčiau siejusi realybė – dabar atsirišo ir abi pabirome kas sau. Ant to paties laiptelio mes jau niekada nebestovėsime.
kai mano mama buvo karalius
Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Jaučiu motinystės skonį. Įvairų ir kintantį. Patiriu nerimą. Priimu jį. Prisimenu Rozsikos Parker mintį apie motinos ambivalenciją – jausmą būti plėšomai. Klausausi Silvios Federici paskaitos. Ji kalba apie socialinę reprodukciją, rūpinimąsi gyvybe, gyvybėmis, galintį palaikyti pasaulius.
Literatūros klasikų kokteiliai
VALANČIUS.
Mineralinis vanduo.
Ir ne nemėginkit nieko primaišyti!
Senienos ir naujienos (25)
Mėgstu senus vertimus, kuriuos skaitydama mintyse ir paredaguoju, ir pasižaviu archaizmais. Kaip gerai aprašyti vaiduokliai! Šiuolaikiniai autoriai taip šiurpiai nesugeba – pats gyvenimas netekęs senovinio manieringumo.
Kas poezijos – poezijai
Ko gero, daugelis tikėjosi itin geros poezijos pliūpsnio, ypač prisimenant ankstesnes jo knygas. Nauja knyga kiek netikėta, ypač kai jis jau kurį laiką eilėraščių neberašė.
Naujoje knygoje, kurioje eilėraščius papildo poeto nuotraukos, Parulskis lieka parulskiškas.
Tarp kūno ir kalbos
V. Maksvytė puikiai įkūnija „moteriškojo rašymo“ (écriture féminine) idėjas, kuriomis rėmėsi žymi prancūzų dekonstruktyvistė Hélène Cixous. Ji kvietė moteris rašyti visu savo kūnu, skatino jas ieškoti savitos kalbos, kuri padėtų užkoduoti išskirtines, su lytimi susijusias patirtis ir vaduotis iš „korektiškos“ retorikos bei kalbinės falokratijos, kuria kaltino žinomą feministę Simone de Beauvoir.
Žanrų vaiduokliai: distopija
Lietuvių utopinės ir distopinės literatūros tradicija gana skurdi, bet joje yra ir tokių įdomių reiškinių kaip antifeministinė Mykolo Vaitkaus pjesė „Amazoniada“ (1923). Verta paminėti, kad feministinės utopijos Vakarų literatūrose gausiai rašomos nuo XIX a., o moterys rašytojos pradeda dalyvauti formuojant utopinę vaizdiniją nuo dar ankstesnių laikų.
Slapta grafo duktė
Straipsnyje „Skaisčiaakė gražuolė iš Montevidėjaus, pakerėjusi grafą“1 jau esu pasakojusi apie Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) mylimąją Isabel Féraud (1852–1946), gimusią Montevidėjuje, Urugvajuje, ir gyvenusią Paryžiuje. Vis dėlto šios poros gyvenimą gaubia dar nemažai paslapčių.
Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (7)
Jūsų uniforma tikrai didinga, ir aš nuo šiol dar blogiau jaučiuos savo aptrintom darbinėm mėlynom kelnėm.
Vilniuje
Tačiau kažkas nutiks – gal karas?
gal ne tik, įvyks nelauktas
poslinkis, ateis
susitikimų metas, –
sutrūkinės į pikselius portretai.
Šventosios Širdies bazilika, balandis
užkniso masturbuotis ketvirta diena iš eilės, niekaip neprieinu iki ejakuliacijos,
net seksas virto nuoboduliu, rutina, lyg išmesčiau šiukšles.
nutariau eiti išpažinties paįvairinimui. gal koks dailus kunigas pasitaikys.
●
Senos užeigos betone vėjas susisuka lizdą. Elnias lyžteli pastato kampe riogsančios gitaros stygą. Aš už baro stalo vaidinu svarbų asmenį, tu nurenki tuščius bokalus. Tačiau gatvė tėra sutrūnijęs atsidūsėjimas tarp sustingusių ratų.
Reabilitacija pramaišiui su rekolekcijomis
Laikytis įstatymų, netgi tų, kuriais nesame patenkinti. Siekti tik teisėto įstatymų pakeitimo. Bet minia lyg ir anapus įstatymų, tad saugi. Saugi ir nuo kultūros, giliųjų jos klodų. Minioje visi reikšmingi. Homero Odisėjas, paklaustas, kas esąs, sakosi esąs Niekas. Viena iš Europos filosofijos ištakų, nebūtinai nihilizmo.
Prie jūros
– Ne kiekvienam taip pasiseka, – vėl prabilo jis, – karjeros pradžioje gauti šiltą vietelę. Naujas butas, perspektyvus miestelis. Ir dar prie jūros, įsivaizduok. Įsivaizduoji?
Apie skolą
Apie skolą Bažnyčia visada kalba atviriau nei valstybė. Ten žmogus gimsta jau turėdamas prigimtinę kaltę. Dar nieko nespėjęs padaryti, jis jau skolingas – už gyvybę, už išganymą, už auką. VMI kalba modernesne kalba, tačiau principas kartais atrodo panašus. Mokesčiai pristatomi kaip civilizacijos kaina.
n…u…o…g…i…r…d…o…s
„Neateikit – ir padėsit.“
Artūras Pagalys, specialistas
