LUCA KIESER
Chemija
Suyra ne visas tavo kūnas. Snapas nesuvirškinamas – taigi bedi į skrandžio prievartį, brauniesi į žarnyną, ten prasiskverbi į florą ir kaip tik tada, kai imi tikėti kerštu, aplink tave pradeda formuotis medžiaga, kuri tave užbalzamuoja. Viskas limpa prie tavęs. Tu pavirsti gumulu.
Slenka dienos, savaitės, mėnesiai, per juos virsti vis didesniu luitu, tada banginis tave išvemia; ir prasideda antroji amžinybė – ją leidi vėmalų plėvelėje plūduriuodamas pasaulinio…
Identiškas Lietuvai lietuvis
Tėvynė – tai ne koks žodis, tai pasaulis, kuris amžinai bus tik tavo, kurį gimdamas turi pajusti, niekada neišduoti, puoselėti, turtinti, į kurį turi gyvendamas įsigyventi. Toks buvo kompozitorius Feliksas Bajoras. Muzika ir jos kūryba buvo jo ilgo gyvenimo aistra. Jis ieškojo, kaip praplėsti, sumoderninti lietuviškos muzikos dvasią. Kad ji išliktų ilgaamžė, prasminga, kad ji liudytų mūsų lietuvišką pasaulį.
Iš bloknoto (67)
Šiandien eidamas į teatrą rizikuoji susigadinti nuotaiką ir net savijautą. Vis dažniau žmonės klausia, ką jiems rekomenduočiau pasižiūrėti. Mat ta karta, kuri yra gyvenusi kūrybingo, išradingo, aistringo teatro laikais, vis dar tikisi patirti panašių išgyvenimų. Bet aš, bijodama suklaidinti, nuo rekomendacijų stengiuosi susilaikyti.
Kiti pasauliai, kitokie šokiai
Milijonai žiūrovų aikčioja prieš meno kūrinius, ūmai neva atpažinę ką nors, kas visiškai „kaip gyvenime“. Fotomenininkė, grafikė [...] Daiva Kairevičiūtė kuria ne šitiems. Jeigu ji rašytų eilėraščius, vargu ar tai būtų vadinamoji „išpažintinė poezija“, kurioje poetui svarbiausia savirefleksija. Spėju, kad Daiva būtų kur nors arčiau Williamo Blake’o, Edgaro Allano Poe, Arthuro Rimbaud ar Rainerio Marios Rilkės…
Dėmė ant marškinių
Šalia tapybos ir asambliažų ryškėja ir kita svarbi Modesto Saukaičio kūrybos ašis – artimas santykis su „Fluxus“ estetika ir mąstysena. Kartu su Gintaru Sodeika jis inicijavo ir kuravo pirmąją Lietuvoje „Fluxus“ parodą, ji surengta 1992 m. Moksleivių rūmuose.
Ewa M. Thompson: „Ukrainos pergalė privers rusus perrašyti savo istoriją“
Rusų literatūroje nėra žalio supratimo, kad laisvė nėra duodama veltui, kad už laisvę reikia kovoti. Priešingai, daugelyje rusų literatūros kūrinių vaizduojamas „mažasis žmogus“, kuris yra silpnavalis ir pasigailėtinas.
Pernykštis sniegas
Ai, CENZŪRA!
Nečiupinėtoji lituanistika (7)
Kuo labiau gilinuosi į išeivių literatūrą, tuo labiau įsitikinu, kad egzodas irgi buvo trauma – gal ne to paties laipsnio kaip tremtis ar rezistencija, bet trauma. Grožinė literatūra aiškiai tą parodo. Poezijoje itin dažnai teigiama teisinga istorijos versija: smerkiama Lietuvos okupacija, apverkiami partizanai.
Pasaulio pabaiga kaip kasdienybė
Yra knygų, kurių tarsi neskaitai, – tai jos skaito tave. László Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“ priklauso būtent tokiai kategorijai. Vengrų rašytojo 1989-aisiais parašytas romanas, – tuo metu, kai Rytų Europos komunistinė sistema jau griuvo iš vidaus, bet dar laikėsi, – yra vienas didžiųjų XX amžiaus pabaigos apokaliptinės literatūros kūrinių…
Budėjimas, tiesa ir niekas šiuolaikinėje latvių poezijoje
Ruokpelnio budėjimas, Uostupo tiesa ir viskuo virstantis Vėrdinio niekas anaiptol nėra visa šiuolaikinės latvių poezijos panorama. Tačiau, mano supratimu, tikrai aprėpia vieną vaizdingiausių tos panoramos reginių.
●
šio pasaulio aukos bepročiai genijai išminčiai ir pranašai
jų likimą nūnai pakartočiau ar Tu šito Dieve prašai
Teofilius Matulionis Peterburge, 189*
Kai ateina šventadienio popietė, tas skaidrus sulėtėjimas
ir žmonės vaikštinėja po parkus
žaidžia sviediniu, kyla ir leidžiasi apžvalgos rate
Žmonės su savo ligom ir laimėjimais
savo sielų bedugnėm: tik pagalvojus atima amą
●
Per gyvenimą prirašiau šitiek eilėraščių. Kiekvienas iš jų buvo ieškojimas, kaip taikliau išreikšti tai, ką vienu žodžiu žmogus gali pasakyti kitam. Kaip sugebėjau taip prašauti pro šalį? Argi tai ne nuostabu, kad taip stengiausi ir nesugebėjau parašyti nieko gražesnio už žodį
myliu.
Tėve Viljamai, tu pasenai
– Tėve Viljamai, – tarė sūnus, – pasenai,
Pražilai, ir pakaušis jau plinka,
Bet nejau tokio amžiaus sulaukęs manai,
Kad stovėt ant galvos tau dar tinka?
Apie motinystę
Kaip ir nuolat galvoju apie vaikus. Savus ir svetimus. Kaip peiliu smelkia žinios, kai vieni ar kiti vis dėlto pasirenka nelikti su mumis čia, tikrame pasaulyje. [...] Jei ir norėčiau ypatingų galių, tai savo knygomis sulaikyti vaikus – taip, gyventi yra sunku, bet atsispyręs nuo šios paradigmos, pamažėl – kruopa po kruopos – įgauni stiprybės.
Skirtingose orbitose
Labai jau keistas sapnas… Bute, kuris labai panašus į mūsų buvusį Šančių butą, – šurmulys. Didžiajame kambaryje šutvė nežinia iš kur atsiradusio jaunimo, dar Tėvelis sukinėjasi virtuvėje, o plačioje miegamojo lovoje nakvoti susiruošėme mudvi su prezidente Dalia…
Požeminis pasaulis
Praėjo jau aštuoneri metai, bet Kundrotas niekada nepamirš to žiemos ryto. Po kelių pilkų atlydžio dienų pagaliau nušvito žemai pakibusi žiemiška saulė. Dangus vėl buvo žydras. Tėvai buvo kažkur išvykę, todėl juodu su broliu dvyniu Jonu prižiūrėjo močiutė.
