Šiaurės kampas
Skiltį „Šiaurės kampas“ kadaise sugalvojo šatėnų mylėtojas ir populiarintojas Marius Plečkaitis. Anot jo, tai turįs būti jaukus laikraščio kampelis, kviečiantis jaunus autorius diskutuoti ir nesislėpti „už kampo“. Nors labiausiai ši skiltis skirta knygų recenzijoms bei literatūros percepcijai, kai kurie sunkiai reglamentuojami pradedantieji mėgsta kalbėti ir plačiau – ją papildys kultūros bei popkultūros kritikos komentarai.
Rubrikos redaktorė – Giedrė Kazlauskaitė.
Lietuvių kalbos redaktoriai – fucking nacionalizmo įkaitai
Buvo dar sausis. Atsikėliau anksčiau. 8 val. jau pradėjo švisti. Faina, gera, diena ilgesnė. Atrodo, nematomas liftas kilstelėjo virš nykaus tamsos chaoso, kuris leidžiant rudenį ir žiemą šiaurės šalyje gerte geriasi į esybę – nuodija ją. Taigi malonu matyti šviesų, o ne juodą rytą. Geriu juodą kavą. Tai irgi malonu. Kambarys atvėsęs, ir ji greičiau vėsta. Pasidedu dar garuojantį puodelį…
Žiurkėnas
Pastatas, kuriame dirbu, dunkso šalia miško kaip masyvus pilkas akmuo nepjautoje žolėje; priešais jį driekiasi didelė automobilių stovėjimo aikštelė…
Cista
Nėra nieko graudžiau, nei gimti Smėliuose. Juk buvimas pasaulyje jau savaime kelia girgždesį tarp dantų. Egzistencijos pradžiai tik ir betrūksta, kad žodžio smėlis reikšmė prišauktų dar ir…
Žaislinis gyvenimas
Netyčiomis į sąmonės ratą dėl kokių nors sudėtingų aplinkybių ar dėl proto užgaidos įtraukta mintis, kad gyvenimas yra baigtinis, labai dažnai mus apstulbina. O, kokia žavinga, išmušanti iš pusiausvyros, trikdanti ir nepermaldaujama toji mintis! Ji ateina nekviesta ir palieka mus apimtus keistos neužtikrintumo būsenos, nusiaubtus, nelaimingus ir sutrikusius. Prieš baigmės nuojautą žmonija netenka jai būdingo pasitikėjimo savimi, dieviškos galios pojūčio…
Kaip rašyti detektyvą
Kas yra giedančios uolos? Vietos aplinkybė? O gal laiko aplinkkeliai, serpantinai arba garso aplinkybės…
Psichoanalizė kišenėje: asmenukė kaip neišpildomas vientiso subjekto pažadas
#subjektoparadoksai – toks saitažodis galėtų apibūdinti šaltu protu nesuvokiamą, bet tarytum XXI amžiaus maras plintantį, mimikriškai ir net kiek liūdnai bei vulgariai…
Parnidžio kopa
Jūrinių erelių plunksnomis kutenama smėlio leidykla, žuvims karolius mezgantys autoriai, kavos pripliurpę ir banguotomis lubomis vaikštantys vertėjai, o kur dar banguotosios papūgėlės ir ant kelių tupintis, sočiai prisirijęs ir keistus kvapus leidžiantis katinas. Popierinės kregždės, tačiau daug labiau tinka jūriniai ereliai, kurių pats nesi matęs, bet daugsyk pasakojęs turistams, vesdamas ekskursijas palei Parnidžio kopą, netgi siūlydamas masyvius žiūronus smalsesniesiems: „Žiūrėkite,…
Orbis Tertius iš pageltusių puslapių: kaip fantastika pakeičia tikrovę
Trumpa Jorgės Luiso Borgeso istorija „Tlön, Uqbar, Orbis Tertius“ (pasakojanti apie intelektualų sąmokslą sukurti naują pasaulį ir šio naujo, dirbtinio pasaulio atėjimą) – nuostabi iracionalių idėjų gimimo…
Demonologia moderna, arba Kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis
Buvo žymiai lengviau kaltinti Juos. Buvo niūriai nemalonu manyti, kad Jie buvo Mes. Jeigu tai buvo Jie, tada niekas nebuvo kaltas. Jei tai buvome mes, tada kas toks buvau Aš? Terry Pratchett, „Jingo“ „Jie visur: kiekvieną pasišlykštėtiną jų troškimą vykdyti pasiruošę agentai glūdi visur, jiems paklūsta generolai, valstybių vadovai, bankininkai ir nusikalstamo pasaulio atstovai, ir niekas šiame pasaulyje neįvyksta…
Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydis“ kaip modernus mitas
Net jei Friedrichas Nietzsche teisus ir Dievas mirė, kartu nusitempdamas angelų chorus ir perlais inkrustuotus Rojaus vartus, mitai, nepaisydami žmonijos tvirtinimų, esą vis dar gyvename Proto amžiuje, kuo puikiausiai gyvuoja. Ir ne tik gyvuoja – jie auga, sklinda po pasaulį, mutuoja, įgydami naujų formų. Iš jų gimę nauji mitai, nauji žmonių sau patiems pasakojami pasakojimai lyg klevo sėklos sklendžia per…
