AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Sigitas Parulskis. Prieš mirtį norisi švelnaus. V.: Alma littera, 2011. 247 p. Dau­giau nei prieš me­tus te­ko da­ly­vau­ti šios Si­gi­to Pa­ruls­kio kny­gos pri­sta­ty­me. Tai bu­vo vie­nas lau­kia­miau­sių tuo­me­ti­nės Vil­niaus kny­gų mu­gės ren­gi­nių. Ne to­dėl, kad bū­čiau itin di­de­lė šio au­to­riaus ger­bė­ja.

EMILIS MILKEVIČIUS Téa Ob­reht. Tig­ro žmo­na. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Vi­das Mor­kū­nas. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 368 p. Kai ano­ta­ci­jo­je sa­ko­ma, kad tai ryš­kiau­sias 2011 m. li­te­ra­tū­ri­nis de­biu­tas, tu­ri­ma ome­ny, kad jis ryš­kiau­sias pa­sau­ly, t. y. jau­no­ji ser­bų kil­mės ra­šy­to­ja Téa Ob­reht yra tos pa­čios ly­gos au­to­rė kaip ir Sal­ma­nas Rus­hdie.

EMI­LIS MIL­KE­VIČIUS Au­gus­ti­nas Dai­nys. An­ge­lo­fi­lai: trys is­to­ri­jos apie sie­los al­che­mi­ją. Fi­lo­so­fi­nis ro­ma­nas. V.: Me­to­di­ka, 2012. 272 p. Pra­tar­mė­je fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras Au­gus­ti­nas Dai­nys šmaikš­čiai su­pa­žin­di­na mus su „stu­di­jų lai­kų ko­le­ga Hu­ber­tu Gru­šu“; jam „pa­ka­ko drą­sos ne­tap­ti aka­de­mi­niu dar­buo­to­ju“, ir to­dėl li­ki­mas, tiks­liau, an­ge­lai, įtei­kė jam šv. Gra­lį.

TOMAS MARCINKEVIČIUS Ana Po­lit­kov­ska­ja. Tik tie­sa, nie­ko dau­giau. Iš an­glų ir ru­sų k. ver­tė Do­na­tas Sta­čio­kas ir Ves­ta Ado­mai­tie­nė. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 402 p. Pa­sa­kai­tės apie ne­to­li­mą ša­lį, kur gy­vuo­ja, o kar­tais net įti­ki­ma keis­ta „val­do­mos de­mok­ra­ti­jos“ sis­te­ma, ir kaip to­ji de­mok­ra­ti­ja de­šimt me­tų ka­ria­vo su žmo­nė­mis

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p. Joh­nas Dos Pas­so­sas, kaip ir Er­nes­tas He­ming­wa­y­us, Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais bu­vo grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­jas. Ra­šy­to­jų drau­gys­tė ru­tu­lio­jo­si ir ben­drų po­li­ti­nių in­te­re­sų pa­grin­du – abu pa­lai­kė kai­rių­jų po­li­ti­ką.

TOMAS MARCINKEVIČIUS John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p. Kaž­ka­da sap­na­vau Niu­jor­ką, mies­tą, ku­ria­me nie­kad ne­bu­vau, prie ku­rio net ne­bu­vau pri­ar­tė­jęs ar­čiau nei per 5 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų. Bet ar­gi šiam mies­tui rei­kia tik­ro­vės ir pa­tir­ties, kai už­ten­ka jo mi­to?