EMILIS MILKEVIČIUS „Literatūros ir meno“ ir „Šiaurės Atėnų“ sausio–kovo poezijos publikacijų apžvalga „L. M.“ atgaivinus (II.22) V. Kukulo iniciatyvą – periodinėje spaudoje pasirodančios grožinės literatūros apžvalgas, galima prisidėti prie bendro žaidimo kaip Telemo abatijoje

MARIUS PLEČKAITIS Paulius Norvila. Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2012. 110 p. Pauliaus Norvilos knygą vartyti pradėjau panosėje burbėdamas, maždaug: „Lyg neužtektų čia man tų lietuvių, [...] kada grįšiu prie Bukowskio ar Hessės…“ ir panašiai.

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Audrius Beinorius. Indija ir Vakarai: kultūrų sąveikos ir pjūviai. Monografija. V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2012. 461 p. Daugelis lietuvių turi vienokią ar kitokią nuomonę apie tolimąją Indiją. Vieniems tai dvasinga svajonių šalis, kitiems – kiču dvelkiančios Budos statulėlės, pardavinėjamos visose turgavietėse.

KAROLIS DAMBRAUSKAS Sigitas Parulskis. Tamsa ir partneriai. Romanas. V.: Alma littera, 2012. 254 p. Kontekstai Rašytojas Sigitas Parulskis už šią knygą buvo paskelbtas Tolerancijos žmogumi. Titulas kasmet suteikiamas Kaune esančio Sugiharos fondo, pavadinto tarpukariu Kaune dirbusio Japonijos imperijos vicekonsulo vardu.

EMILIS MILKEVIČIUS Tomas Grunskis, Julija Reklaitė. Laisvės architektūra. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 384 p. Prieš mus respektabilus ir skoningai prašmatnus leidinys, pretenduojantis į architektūros bendruomenės savireprezentaciją; knygai galioja žodžiai, sudarytojos J. Reklaitės tarti išardyto Architektūros muziejaus klausimu

MARIUS PLEČKAITIS Rokas Radzevičius. Lietuvos roko pionieriai. V.: Vaga, 2012. 464 p. Ką esame skaitę apie Lietuvos roką? Turbūt iš karto prieš akis iškyla raudona „Minties“ leidyklos plyta „Lietuvos rokas. Ištakos ir raida“ (2011), taip reklamuota ir taip nepateisinusi vilčių. O štai praeina tik kiek daugiau nei metai, ir prieš akis iškyla dar vienas leidinys

TOMAS TAŠKAUSKAS Eugène Guillevic. Euklidijos. Poezija. Iš prancūzų k. vertė Eduardas Klimenka. V.: Aidai, 2011. 132 p. Įsivaizduokite, kad buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė ima vieną po kitos leisti poezijos knygas, laimi Jotvingių, „Poezijos pavasario“, o galiausiai ir Nacionalinę premiją. Panašią situaciją įkūnija vieno garsiausių XX a. prancūzų poetų Eugène’o Guillevico biografija.