Retrospekcija
Voltaire’o anekdotai apie Petriuką
Voltaire’o idėjų sklaidą lėmė bent keli veiksniai. Pirmiausia – jis, kaip koks populiarus šiandienos apžvalgininkas ar tinklaraštininkas, buvo vienas geidžiamiausių Europos korespondentų, sukūręs vieną tankiausių susirašinėjimo tinklų Vakarų pasaulyje, apėmusį Lotynų Ameriką, Europą ir Aziją.
Šerno kailis
Nežinia, iš kur buvo atėjusi ši keista mada (kartu su kabančiais briedžių ir elnių ragais koridoriuose, kuriais dėl vietos stokos galėdavai persismeigti akiduobę), kai šerno kailis tįsodavo arba kabodavo dažnam bute, o pas mus – tiesiai prie tėvų lovos. Keistai atgrasus (man atrodo, net tėvai vengdavo vaikščioti po jį basomis), keldavo dar ir aibę rūpesčių – jį nuolat reikėdavo…
N.
– Moteris turi būti pavargus ne nuo darbų, o nuo meilės naktų, – mėgdavai sakyti. Nežinia, kam: mums, sau ar kažkam nematomam, į kurį kreipdavaisi, išpūsdama melsvą cigaretės dūmą. Kiek tau buvo – gal penkiasdešimt, gal kiek mažiau. Vedei teatrinio grimo kursą, iš Piterio parvežtu, senais riebalais atsiduodančiu grimu tapydavai mūsų veiduose fantastines būtybes, geišas, paleistuves, senes, vyrus, šlykščius…
Neįvykęs susitikimas
Sena vinjetė, tolimos jaunystės nuotrauka. Į mus žvelgia jaunuoliai, pilni svajonių apie gražią ateitį ir numatytą, tačiau neįvyksiantį susitikimą po 10 metų. Tai Mažeikių valstybinės gimnazijos IV laidos abiturientai. 1930-ieji – visa Lietuva mini Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Ta proga vinjetės viršuje kairiajame kampe – Vytauto paveikslas. Apačioje kairėje – Mažeikių gimnazijos pastato vaizdas ir užrašas ties juo:…
Pono Stasio Proustas
Keista ir intymu skaityti kito pastabas knygose – tarsi skaitytum svetimus laiškus ar ne tau skirtus meilės prisipažinimus; gal todėl pati niekada jose nerašau. Tokią, su marginalijomis ir pribraukymais buku paprastu pieštuku, gavau pasiskolinti Prousto „Svano pusėje“ – speiguotą, pūgų dažną 2013-ųjų žiemą. Skaičiau ją tvankioje vaikų tarpbaseinio patalpoje – klaustrofobiškoje, dūzgiančioje dienos šviesos halogenais, ten atvesdavau savo sūnų mokytis…
Retrospekcija
Ypač laukiu sapno apie mirusį ponios Kristinos vyrą – štai ji savo bute, eina per kambarius ir už kampo pamato savo vyro koją, kurią jis lyg niekur nieko sūpuoja sėdėdamas krėsle.
Apie žemuoges ir melsvąjį namą
Kartą močiutė užsiminė palikusi savo nusikirptus plaukus senos sodybos, kurią pardavė prieš daugelį metų, palėpėje. Esą dėl to jai taip dažnai skauda galvą. Kartais gailisi…
Kinofikacija
Vladimiras Iljičius Leninas dar prieš šimtmetį pasakė genialiąją mintį, kad iš visų menų savo prieinamumu ir įtaigumu liaudžiai svarbiausias yra kinas. Beje, praeito šimtmečio pirmoje pusėje kvietimas priartinti meną prie liaudies ar tautos aidėjo įvairiose šalyse, įvairiose santvarkose iki visiško nusišnekėjimo. O jis, bjaurybė, nei priartėjo, nei nutolo: seniau bėda būdavo suverčiama neraštingumui, dabar – interneto ar televizijos pomėgiui. Bet…
1913 metuos 14 dieną febralio
sveikinu aš tamstą su Viešpaties Dievo žodžiais „tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“ su tamstos meilingu atsakymu „a. a. a. amen“. Ilgas laikas praėjo…
Apskrito stalo istorija
Mano Bočius 1948 metais Laisvės alėjoje vienoj baldų parduotuvėj nupirko apskritą stalą, užsivertė jį ant pečių, parnešė namo į Tolstojaus gatvę
