Jėzaus gimimo ir Šventosios Šeimos, deja, niekas nenufotografavo. Nė neaprašyta visa kaip reikiant, tik vienas kitas veiksmas, žodis ar nusiteikimas. Lyg tyčia, kad būtų paslapties, intrigos. Ar noro įrašyti ką nuo savęs, įpiešti į tuščias paveikslo vietas. O istorija graži, sako, pati gražiausia pasaulyje.

Moteris buvo mirusi prieš dvi savaites. Vyras atėjo į parapijos raštinę kviesti kunigo, bet visi kunigai tuo metu buvo rekolekcijose. Palaidojo patys, kaip mokėjo. Paskui vis tiek prašė pašventinti kapą. Žiūri rudom akim ir nesitraukia. Jie – vargšai, kuriuos taip myli ir gina popiežius Pranciškus. Tikri vargdieniai. Moteris daug metų elgetaudavo Bernardinų šventoriuje.

Po karo čia sugrįžęs bolševikų režimas irgi medžiojo kunigus ir vyskupus. Mūsų monsinjorą pagauti nebuvo didelio vargo. Jis nesislapstė, kitame Lietuvos pakrašty sakė suvargusiems pokario parapijiečiams poetiškus pamokslus, mokė vaikelius poterių, kalėdojo. Dar trejus metus po savo primicijų. Kol atėjo į bažnyčią atitinkami pareigūnai ir jį, mažą, jauną kunigėlį, išsivedė.

Jeigu hibridinio karo sąlygomis lietuviškoji cenzūra veiktų geriau, nereikėjo šį rudenį paleisti į masinius ekranus Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“. Mūsų vienišas bėglys nevykėlis, Simas Kudirka, 1970 metais papurtė visą Ameriką. Jis ir nelegalas, ir bėgo dėl ekonominių priežasčių, ir buvo tada pavojingo amžiaus, nekalbantis angliškai. Ne nėščia moteris ar nepilnametis.

Popiežiaus Pranciškaus mokymas atsimuša į sieną. Nežinia, ar buvo dar kada nors, net gūdžiausiu sovietmečiu, atsitikimas, kad į kunigų seminariją iš visos Lietuvos įstotų vos trys kandidatai. Kalbama, kad per metus lauk išėjo kiti aštuoni seminarijos auklėtiniai. Dar vienas šį rudenį išleistas akademinių atostogų, mat išgėrė mieste alaus. Gal dar pasiginčijo su vadovybe.

Gustas iškeliavo antradienį, jau vakarop. Per pietus dar buvo Paskutinis patepimas. Šventi aliejai ant tatuiruotos vaikiškos krūtinės, baltų rankų, virš deguonies kaukės. Viešpatie, tu viską žinai. Ir tu viską gali. Taip ir įvyko – jam viską žinant ir galint viską. Kai tepiau gražų Gusto kūną, prietaisas, matuojantis pulsą ir deguonies kiekį kraujyje, rodė dvi poras aštuntukų.

Ne to norėjau iš šios nuotraukos. Buvo pristatyta internete vienu žodžiu – Litauen. Gal dar nuoroda į Pirmojo pasaulinio karo laikus. Nieko sau! Debesų Lietuva, nenugalėta, neprispausta prie žemės, plati ir laisva kaip tos padangės. Vaizduotė veikia. Regiu jauną šviesių akių pilotą, nukreipiantį savo objektyvą ne į karinius taikinius apačioje, bet aukštyn, į amžinąjį dangų.

Pabėgėliai jau seniai yra laiko ženklas, ir ačiū Dievui, kad pagaliau su juo susidūrėme. Viskas labai sunku ir nauja, bet kitaip jau nebus. Ketvirtadalis žmonių, patekusių į Lietuvą, yra nepilnamečiai. Per žinias niekas nemini, bet girdėjau apie seseles vienuoles ir „Carito“ žmones, mėginančius bendrauti su pabėgėliais ir jiems padėti.

O ir kas dabar ramiai stebėtų, kaip varva dieviško kraujo lašai! Gėlės, žvakės, žalumynai, baltos staltiesėlės tam, kad būtų mažiau mūsų kaltės ir siaubo. Suaugusiųjų darbas. Pavykęs. Užtat ir norisi fotografuoti lyg saulėlydį Palangoje.

Pirmosios Komunijos nuotraukose vaikai retai kada šypsosi. Dažniausiai jie atrodo labai rimti, tarsi išgąsdinti, nustėrę. Nežinia, ar dėl jaudulio ir apeigų įtampos, ar todėl, kad būna pirmąsyk paragavę to, kas ne iš šio pasaulio. Dievo ląstelės tavo kūne. Sueitis, susimaišymas, naujas kūrinys. Viskas iš pradžių. Kas bus rytoj, niekam neaišku. Ir tik bažnyčios durų plotis išliks kaip buvęs.