Laiku ir nelaiku {Bet VIEŠPATS no­rė­jo, kad jis ken­tė­tų ne­ga­lią.} Kai sa­ve ati­duos kaip au­ką už nuo­dė­mę, ma­tys pa­li­kuo­nių ir gy­vens il­gai. Per jį kles­tės VIEŠPATIES už­mo­jis. Už sa­vo var­gus jis ma­tys švie­są die­nų pil­nat­vė­je, per sa­vo kan­čią ma­no tar­nas nu­tei­sins dau­ge­lį, pri­si­ims jų baus­mę už kal­tes.

Laiku ir nelaiku To­dėl mel­džiau­si, ir man bu­vo su­teik­tas su­pra­ti­mas, šau­kiau­si Die­vo pa­gal­bos, ir at­ėjo pas ma­ne iš­min­ties dva­sia. Ją ver­ti­nau la­biau, ne­gu skep­trą ir sos­tą, o tur­tus pa­ly­gin­ti su ja lai­kiau nie­kais. Ne­ly­gi­nau jos net su bran­gak­me­niu, nes vi­sas auk­sas prieš ją

Laiku ir nelaiku VIEŠPATS Die­vas ta­rė: „Ne­ge­ra žmo­gui bū­ti vie­nam. Pa­da­ry­siu jam tin­ka­mą ben­dri­nin­ką.“ Pr 2, 18 Šiam ker­ti­niam bib­li­niam teks­tui apie vy­ro ir mo­ters su­kū­ri­mą skir­tų ko­men­ta­rų ir moks­li­nių eg­ze­ge­zių pri­ra­šy­ta to­mų to­mai

Laiku ir nelaiku Ta­da VIEŠPATS nu­žen­gė de­be­sy­je, kal­bė­jo su Mo­ze, pa­ė­mė da­lį jo dva­sios ir su­tei­kė ją sep­ty­nias­de­šim­čiai se­niū­nų. Dva­siai ant jų nu­si­lei­dus il­sė­tis, jie ėmė pra­na­šau­ti. Bet vė­liau jie dau­giau ne­be­pra­na­ša­vo. Du vy­rai, vie­nas va­di­na­mas El­da­du ir ki­tas va­di­na­mas Me­da­du, bu­vo pa­si­li­kę sto­vyk­lo­je

Lai­ku ir ne­lai­ku „Pa­ty­ko­ki­me tad tei­sio­jo žmo­gaus, nes jis mus var­žo ir prie­ši­na­si mū­sų dar­bams, – pri­kai­šio­ja mums nu­si­žen­gi­mais Įsta­ty­mui ir kal­ti­na mus už ne­ti­ku­sį mū­sų auk­lė­ji­mą. Pa­žiū­rė­ki­me tad, ar jo žo­džiai yra tik­ri

Laiku ir nelaiku Vieš­pats DIEVAS at­vė­rė man au­sis; aš ne­maiš­ta­vau, at­gal ne­si­trau­kiau. At­su­kau nu­ga­rą ma­ne pla­kan­tiems, at­ki­šau žan­dus rau­nan­tiems man barz­dą, nuo už­gau­lio­ji­mo ir spjū­vių ne­slė­piau vei­do.

Lai­ku ir ne­lai­ku Sa­ky­ki­te tiems, ku­rių šir­dis bai­mi­na­si: „Bū­ki­te stip­rūs! Ne­bi­jo­ki­te! Štai jū­sų Die­vas, – kerš­tas at­ei­na! Su bai­siu at­ly­gi­ni­mu jis at­ei­na jū­sų iš­gel­bė­ti.“ Ta­da at­merk­tos bus ak­lie­siems akys, at­ver­tos kur­tie­siems au­sys.

Laiku ir nelaiku „Da­bar tad, Iz­ra­e­li, klau­syk įsta­tų ir įsa­kų, ku­rių aš jus mo­kau lai­ky­tis, kad iš­lik­tu­mė­te gy­vi įei­ti ir pa­vel­dė­ti kraš­tą, ku­rį VIEŠPATS, jū­sų pro­tė­vių Die­vas, duo­da jums. Ne­pri­dė­ki­te nie­ko prie to, ką įsa­kau jums, ir ne­at­im­ki­te nie­ko iš to, bet lai­ky­ki­tės VIEŠPATIES, jū­sų Die­vo, įsa­ky­mų, ku­riuos jums nu­sta­tau. Lai­ky­ki­tės jų, juos vyk­dy­da­mi, nes tai pa­ro­dys tau­toms jū­sų iš­min­tį…

Lai­ku ir ne­lai­ku Jo­zuė su­rin­ko vi­sas Iz­ra­e­lio gi­mi­nes į Še­che­mą. Jis pa­si­šau­kė vi­sus Iz­ra­e­lio se­niū­nus, gal­vas, tei­sė­jus bei pa­rei­gū­nus. Jiems su­sto­jus VIEŠPATIES aki­vaiz­do­je, Jo­zuė krei­pė­si į vi­sus žmo­nes: „Taip kal­bė­jo VIEŠPATS, Iz­ra­e­lio Die­vas: „Nuo ne­at­me­na­mų lai­kų jū­sų pro­tė­viai – Te­ra­has bei jo sū­nūs Ab­ra­o­mas ir Na­ho­ras