Religija

Ne pliušinis meškiukas

Laiku ir nelaiku Je­ru­za­le, nu­si­vilk sa­vo ge­du­lo ir skur­do dra­bu­žį ir ap­si­vilk am­ži­nu Die­vo šlo­vės gro­žiu. Ap­si­gaubk Die­vo tei­su­mo skrais­te, už­si­dėk ant gal­vos Am­ži­no­jo šlo­vės gob­tu­vą, nes Die­vas pa­ro­dys ta­vo spin­de­sį vi­sai že­mei.

Ne­be­lau­kim Go­do

Laiku ir nelaiku „Štai! At­ei­na die­nos, – tai VIEŠPATIES žo­dis, – kai aš iš­te­sė­siu pa­ža­dą, duo­tą Iz­ra­e­lio na­mams ir Ju­do na­mams. To­mis die­no­mis, at­ėjus lai­kui, at­žel­din­siu Do­vy­dui tei­su­mo at­ža­lą. Jis įvyk­dys kraš­te tei­sin­gu­mą ir tei­su­mą.

Re­li­gi­jos su­grį­ži­mas

RO­GER SCRU­TON Pa­ma­tęs, kiek daug bai­sy­bių at­lik­ta ti­kė­ji­mo var­du, Vol­tai­re’as šūk­te­lė­jo gar­si­ą­ją fra­zę: „Su­nai­kin­ki­te tą šlykš­ty­nę!“ Mi­nios Ap­švie­tos mąs­ty­to­jų se­kė juo, skelb­da­mi, kad or­ga­ni­zuo­ta re­li­gi­ja yra žmo­ni­jos prie­šas, ti­kin­čiuo­sius ir ne­ti­kin­čiuo­sius skal­dan­ti jė­ga, su­prie­ši­nan­ti abi pu­ses ir lei­džian­ti žmog­žu­dys­tę.

Pa­bai­gos me­tas,

arba Kas ga­li su­nai­kin­ti pra­ga­rą? Lai­ku ir ne­lai­ku Anuo me­tu pa­si­ro­dys Mi­cha­e­lis, ga­lin­ga­sis di­džiū­nas, ta­vo tau­tos sar­gas. Už­eis me­tas to­kių var­gų, ko­kių dar nė­ra nie­kad bu­vę nuo to lai­ko, kai at­si­ra­do tau­tos. Bet anuo me­tu ta­vo tau­ta bus iš­gel­bė­ta, – vi­si, ku­rie tik yra ras­ti įra­šy­ti kny­go­je.

Dievo žmogaus paradoksai

Laiku ir nelaiku Eli­jas tad lei­do­si į ke­lio­nę ir at­ėjo į Za­re­fa­tą. Pri­ėjęs mies­to var­tus, jis pa­ma­tė ten naš­lę, be­ren­kan­čią mal­kas. Ją pa­si­šau­kęs, ta­rė: „Pra­šy­čiau at­neš­ti man tru­pu­tį van­dens in­de at­si­ger­ti.“ Jai ei­nant at­neš­ti, jis šūk­te­lė­jo iš pas­kos, tar­da­mas: „At­nešk man kąs­nį duo­nos ran­ko­je.“

Kur rasti kraštą, plūstantį pienu ir medumi?

Lai­ku ir ne­lai­ku Idant tu, ta­vo vai­kai ir vai­kų vai­kai pa­gar­biai bi­jo­tų VIEŠPATIES, sa­vo Die­vo, vi­sas die­nas ir lai­ky­tų­si vi­sų jo įsta­tų ir įsa­ky­mų, ku­riuos tau įsa­kau, ir il­gai iš­si­lai­ky­tu­mei. Klau­sy­kis, Iz­ra­e­li, lai­ky­kis jų iš­ti­ki­mai, kad tau ge­rai sek­tų­si ir di­džiai dau­gin­tu­mei­si kraš­te, te­kan­čia­me pie­nu ir me­du­mi

Kan­čio­je įgy­ja­mas re­gė­ji­mas

Laiku ir nelaiku {Bet VIEŠPATS no­rė­jo, kad jis ken­tė­tų ne­ga­lią.} Kai sa­ve ati­duos kaip au­ką už nuo­dė­mę, ma­tys pa­li­kuo­nių ir gy­vens il­gai. Per jį kles­tės VIEŠPATIES už­mo­jis. Už sa­vo var­gus jis ma­tys švie­są die­nų pil­nat­vė­je, per sa­vo kan­čią ma­no tar­nas nu­tei­sins dau­ge­lį, pri­si­ims jų baus­mę už kal­tes.

Judrioji išmintis

Laiku ir nelaiku To­dėl mel­džiau­si, ir man bu­vo su­teik­tas su­pra­ti­mas, šau­kiau­si Die­vo pa­gal­bos, ir at­ėjo pas ma­ne iš­min­ties dva­sia. Ją ver­ti­nau la­biau, ne­gu skep­trą ir sos­tą, o tur­tus pa­ly­gin­ti su ja lai­kiau nie­kais. Ne­ly­gi­nau jos net su bran­gak­me­niu, nes vi­sas auk­sas prieš ją

Gė­rio pro­ble­ma

HO­WARD KAINZ Fi­lo­so­fai pra­lei­do ne­su­skai­čiuo­ja­mą dau­gy­bę va­lan­dų ra­šy­da­mi apie „blo­gio pro­ble­mą“ ir ją ana­li­zuo­da­mi. Ir pats tam su­gai­šau ne­ma­žai lai­ko, įskai­tant ant­rą­jį savo kny­gos „Die­vo bu­vi­mas ir ti­kė­ji­mo ins­tink­tas“ sky­rių. Bet fi­lo­so­fai daž­niau­siai ne­krei­pia jo­kio dė­me­sio į gė­rio pro­ble­mą. O ir dau­gu­ma žmo­nių tik­riau­siai nie­ko ne­nu­tuo­kia apie šios iš­ties su­dė­tin­gos pro­ble­mos eg­zis­ta­vi­mą.

Apie Ki­to ki­to­ky­bę ir vie­na­ti­nu­mą

Laiku ir nelaiku VIEŠPATS Die­vas ta­rė: „Ne­ge­ra žmo­gui bū­ti vie­nam. Pa­da­ry­siu jam tin­ka­mą ben­dri­nin­ką.“ Pr 2, 18 Šiam ker­ti­niam bib­li­niam teks­tui apie vy­ro ir mo­ters su­kū­ri­mą skir­tų ko­men­ta­rų ir moks­li­nių eg­ze­ge­zių pri­ra­šy­ta to­mų to­mai