Lai­ku ir ne­lai­ku Štai ma­no tar­nas, ku­rį aš re­miu, – ma­no iš­rink­ta­sis, ku­riuo aš gė­riuo­si. Ap­gau­biau jį sa­vo dva­sia, kad neš­tų tau­toms tei­sin­gu­mą. Ne šauks­mu ar pa­kel­tu bal­su, – gat­vė­je ne­si­gir­dės jo bal­so. Net pa­lauž­tos nen­drės ne­lauš nei blės­tan­čio dag­čio ne­ge­sins.

Laiku ir nelaiku Kel­kis, nu­švis­ki! Ta­vo­ji švie­sa at­ėjo, VIEŠPATIES šlo­vė virš ta­vęs su­švi­to. Nors že­mę štai su­te­mos gau­bia ir tau­tas tam­sy­bės den­gia, bet virš ta­vęs VIEŠPATS švie­čia, virš ta­vęs jo šlo­vė ap­si­reiš­kia.

Laiku ir nelaiku O tu, Ef­ra­tos Bet­lie­jau, ma­žiau­sias tarp Ju­do kai­mų, iš ta­vęs man kils tas, ku­ris val­dys Iz­ra­e­lį;

Lai­ku ir ne­lai­ku Krykš­tauk iš džiaugs­mo, Zio­no duk­ra, Šauk, Iz­ra­e­li! Vi­sa šir­di­mi džiau­kis ir džiū­gauk, duk­ra Je­ru­za­le! VIEŠPATS pa­nai­ki­no tau pa­da­ry­tą nuosp­ren­dį, nu­šla­vė ša­lin ta­vo prie­šus. Iz­ra­e­lio ka­ra­lius, VIEŠPATS, yra ta­vy­je; tau ne­lai­mės bi­jo­ti dau­giau ne­rei­kės.

Laiku ir nelaiku Je­ru­za­le, nu­si­vilk sa­vo ge­du­lo ir skur­do dra­bu­žį ir ap­si­vilk am­ži­nu Die­vo šlo­vės gro­žiu. Ap­si­gaubk Die­vo tei­su­mo skrais­te, už­si­dėk ant gal­vos Am­ži­no­jo šlo­vės gob­tu­vą, nes Die­vas pa­ro­dys ta­vo spin­de­sį vi­sai že­mei.

Laiku ir nelaiku „Štai! At­ei­na die­nos, – tai VIEŠPATIES žo­dis, – kai aš iš­te­sė­siu pa­ža­dą, duo­tą Iz­ra­e­lio na­mams ir Ju­do na­mams. To­mis die­no­mis, at­ėjus lai­kui, at­žel­din­siu Do­vy­dui tei­su­mo at­ža­lą. Jis įvyk­dys kraš­te tei­sin­gu­mą ir tei­su­mą.

arba Kas ga­li su­nai­kin­ti pra­ga­rą? Lai­ku ir ne­lai­ku Anuo me­tu pa­si­ro­dys Mi­cha­e­lis, ga­lin­ga­sis di­džiū­nas, ta­vo tau­tos sar­gas. Už­eis me­tas to­kių var­gų, ko­kių dar nė­ra nie­kad bu­vę nuo to lai­ko, kai at­si­ra­do tau­tos. Bet anuo me­tu ta­vo tau­ta bus iš­gel­bė­ta, – vi­si, ku­rie tik yra ras­ti įra­šy­ti kny­go­je.

Laiku ir nelaiku Eli­jas tad lei­do­si į ke­lio­nę ir at­ėjo į Za­re­fa­tą. Pri­ėjęs mies­to var­tus, jis pa­ma­tė ten naš­lę, be­ren­kan­čią mal­kas. Ją pa­si­šau­kęs, ta­rė: „Pra­šy­čiau at­neš­ti man tru­pu­tį van­dens in­de at­si­ger­ti.“ Jai ei­nant at­neš­ti, jis šūk­te­lė­jo iš pas­kos, tar­da­mas: „At­nešk man kąs­nį duo­nos ran­ko­je.“

Lai­ku ir ne­lai­ku Idant tu, ta­vo vai­kai ir vai­kų vai­kai pa­gar­biai bi­jo­tų VIEŠPATIES, sa­vo Die­vo, vi­sas die­nas ir lai­ky­tų­si vi­sų jo įsta­tų ir įsa­ky­mų, ku­riuos tau įsa­kau, ir il­gai iš­si­lai­ky­tu­mei. Klau­sy­kis, Iz­ra­e­li, lai­ky­kis jų iš­ti­ki­mai, kad tau ge­rai sek­tų­si ir di­džiai dau­gin­tu­mei­si kraš­te, te­kan­čia­me pie­nu ir me­du­mi