Religija
Tragiškoji didybė
Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe.
Tebūnie Sekminės visiems pagonims!
Šlovink, mano siela, VIEŠPATĮ! VIEŠPATIE, mano Dieve, esi be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe, apsigaubęs šviesa lyg drabužiu. Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą, padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.
Koraho sūnūs
Plokite iš džiaugsmo, visos tautos! Šlovinkite Dievą džiaugsmo valiavimais! Juk VIEŠPATS, Aukščiausiasis, šiurpą pagarbų kelia, didis visos žemės karalius. Tautas mums pavaldžias jis padarė, gentis padėjo mums po kojų. Paveldą mums jis išrinko, – pasididžiavimą savo tautos, kurią jis myli.
Apie Dievo gailestingumą, arba Kaip įgalinti kitą…
Atlaidus ir gailestingas yra VIEŠPATS, lėtas pykti ir pilnas gerumo. Geras kiekvienam yra VIEŠPATS ir gailestingas visiems savo kūriniams. Tedėkoja tau, VIEŠPATIE, visi tavo kūriniai ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina. Tepasakoja apie tavo karalystės garbę, tavo galybę tegarsina,
Jei viskas galėtų būti jo
Džiaugsmu klegėkite visos šalys! Linksmi tarnaukite VIEŠPAČIUI, Artinkitės prie jo su džiugia giesme.
Kokia tau nauda iš mano mirties?
Skelbsiu tavo didybę, VIEŠPATIE, nes mane išgelbėjai ir neleidai džiūgauti mano priešams. VIEŠPATIE, tu ištraukei mano gyvastį iš Šeolo, nes su visais buvau pakeliui į kapą, bet tu sulaikei mane nuo mirties.
Kad Dievas duotų mokytų liežuvį
Viešpats DIEVAS man davė iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys. Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis; aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.
Šiek tiek apie „Kanaano gėdą“ ir kita…
VIEŠPATS tarė Jozuei: „Šiandien nuritinau nuo jūsų Egipto gėdą.“ Ta vieta tad yra vadinama Gilgalu iki šios dienos. Būdami stovykloje prie Gilgalo Jericho lygumose, izraeliečiai atnašavo Perėjimo auką keturioliktos mėnesio dienos vakarą. Rytojaus dieną po Perėjimo aukos, kaip tik tą dieną, jie valgė iš krašto derliaus neraugintus papločius ir pagruzdintus grūdus.
Pro veidrodį
JAROSŁAW MAREK RYMKIEWICZ Lenkų poetas, eseistas, prozininkas, dramaturgas, literatūrologas Jarosławas Marekas Rymkiewiczius gimė 1935 m. Varšuvoje. Filologijos profesorius, dirbo Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrinėjimų institute. Septyniolikos poezijos knygų (už rinkinį „Saulėlydis Milianuveke“ (Zachód słońca w Milanówku, 2002) apdovanotas prestižiškiausia Lenkijoje „Nikės“ literatūros premija)
Esi? Būsi? Galėtum būti?
Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo – Dievo kalno. Viešpaties angelas jam pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudegė. Mozė sau tarė: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega.“
