Religija
Knyga ir karas
Dviejų sesučių portretas su knyga. Galėtų būti kaip pasveikinimas visiems Knygų mugės proga. Laikiau nuotrauką kelerius metus stalčiuje. O dabar atėjusi tarytum jos valanda. Kad profesoriai, rašytojai, kunigai fotografuojasi apsikabinę foliantus, nieko nuostabaus. Vaikams anų laikų fotografai brukdavo į rankas meškiukus arba lėles, sodindavo ant triratuko, medinio arkliuko ar bent ant tėvų kelių. Su knyga vaikus, ir dar taip rimtai,…
Išvarytieji
Man tai viena gražiausių nuotraukų, kurias esu kada nors matęs. Nežinomas fotografas, pats nenujausdamas, sukūrė šedevrą. Kokie vaikų veidai, koks jų išsirikiavimas! „Minelės rimtos“, – sakytų Vaižgantas.
Modernios religijos kategorijos kritikos aspektai
Religinių įsitikinimų, praktikų, institucijų, simbolių ir kitų reiškinių, vienu ar kitu aspektu siejamų su sritimi, spontaniškai priskiriama „religijai“, egzistavimo tikslingumo klausimas šiandien nėra keliamas demokratinėse visuomenėse…
Žiemos keliu
Kada nors pasieks mus (ir jau dabar pasiekia) garsas apie stebuklus Ukrainos apkasuose ir griuvėsiuose per tris praėjusias karo žiemas. Anąsyk iš ten atkeliavo nuotrauka, kaip šalia apdegusio negyvo daugiabučio būrelis vaikų lipdo iš sniego senį besmegenį.
Kartoninių sparnų paslaptis
Kokios Kalėdos būtų be angelų! Ir nereikia čia šypsenėlių. Toje istorijoje viską nuo pradžios iki galo padaro angelai. Kas atneša Marijai žinią, kad ji taps Dievo Sūnaus motina? Kas nakčia, Jėzui gimus, sukelia ant kojų Betliejaus piemenis, kad tie skubėtų pagarbinti gimusio Išganytojo? Arba per visą juodą pietietišką dangų galingais balsais paleidžia: Gloria in excelsis Deo! Kas paskui sapne kuždės…
Kas būna mažoj gatvelėj
Poeto susidėliotas mažo butelio svajonių sąrašas šiandien tiktų ir adventinei programai: spragsinti krosnis, knygos, mėnulis, bažnyčių varpai. Tūkstantis metų kaip viena diena ir viena diena kaip tūkstantis metų.
Šviesos efektai
Kapinių nuotraukoje nei tų istorijų, nei dvasinių patirčių, žinoma, neperskaitysi. Gražiai, galingai liepsnoja Vėlinių nakties laužas, ir tiek. Rodos, lyg apskritai nebūna tų kraujo ir sielvarto upelių. Nežinau, kokį savo „bet“ čia įterpti. Kad jo nereikėtų, išeidamas paliksiu kambaryje degančią šviesą.
Laisvė ir džiaugsmas bažnyčios fone?
Tai, kad šokančių ir žaidžiančių vaikų fone iš tolo stūkso du aukšti šventovės bokštai, suprask dabar kaip nori. Kaip ir Pasolini filmo kadrus. Dievas Senajame Testamente tai pats vienas žaidžia, tai ką nors iš žmonių įtraukia į savo žaidynes.
Šventumas, kurio neturėjo būti
Bažnyčią uždarė 1948 metų pabaigoje, kaip ir daugumą kitų senamiesčio bažnyčių. Atėjo vykdomojo komiteto atstovai, paėmė iš klebono Kretovičiaus bažnyčios raktus, ir baigta. Senieji Vilniaus kunigai pasakojo, kad valdžia leido vyskupijos vadovybei rinktis, kurią iš dviejų susiglaudusių bažnyčių uždaryti – Šv. Onos ar Bernardinų. Vyskupija pagalvojo, pasimeldė ir pasirinko Bernardinus.
Zaelum animarum
Skaitydamas galvojau ir apie mūsų laikų kunigiją. Kodėl ji nebeįdomi, nebeaktuali paprastam žmogui. Ir kodėl patiems kunigams nebeįdomu Bažnyčioje. Aišku, visi mes sekuliaraus amžiaus vaisius. Čiauškėk nečiauškėjęs apie dievišką artumą.
