Religija
Dulce et decorum
Gal pasiekus tam tikrą amžių, Vasario 16-osios ir visų lietuviškų įvykių ano amžiaus pradžioje, ir turbūt apskritai patriotizmo, man nebus be Maironio. Sakyk ką nori, šaipykis, bet tai tiesa. Jeigu verta iš viso dainuoti apie tėvynę, tai niekas kitas mums taip jos neišdainavo. Keliolika „Pavasario balsų“ leidimų – ne vien iš pagarbos klasikui ar kad leidėjai ir pardavėjai užsidirbtų.…
Dievo aktualumas tariamai bedieviškoje epochoje
Atkakliai prašėme Dievą, kad paliktų šį pasaulį. Jis taip ir padarė – pildydamas mūsų norą. Liko žiojinti skylė. Toliau meldžiamės šiai skylei, Niekiui. Niekas neatsako. Esame įtūžę ir nusivylę. Ar tai Dievo neegzistavimo įrodymas?
Dėl nemirtingos sielos
Kol tęsiasi švenčių sezonas, kunigai išbando devynis amatus. Žinoma, pirmiausia jie – visų iškilmių maršalkos, profesionalai. Kalėdų seneliai ir Velykų bobutės. Koncertų ir vaidinimų rengėjai, atlikėjai, žavingi konferansjė. Bažnytinių dekoracijų inžinieriai. Nesyk švenčių proga buvau aistringai įsitraukęs į kulinariją bei konditeriją. Kunigai reklamuoja šventinius maratonus, patys juose bėga. Jei minėtum naująją evangelizaciją, tai ji čia vykdoma tikrai plačia vaga.…
„Dvasingumo keliai“ – bandymas rasti sąsajas tarp religijų
Bhakti Svarūpa Čaitanja Svamis atsakė: „Kadangi viskas kilo iš Dievo, menas yra skirtas jį nudžiuginti ir patenkinti; menas, kuris tarnautų žmogui, pakylėtų iki sielos supratimo. Taip pat tai puiki priemonė užimti jausmus ir protą meditacija.“
Ko alkstam ir trokštam
Bažnyčiai būtų pats laikas imtis juodo kasdienio darbo karo lauko ligoninėje. Senas kunigas jėzuitas, užkalbinęs sykį mieste ir pagyręs įdomias radijo laidas, homilijų tekstus, pabaigoje linkėjo, kad Bažnyčioje atsirastų daugiau veiksmo.
Viešpats su mumis
Bet žodžiai vaikas ir vaikystė bus patys brangiausi ir svarbiausi, kol švęsime Kalėdas. Kurdamas Jėzaus gimimo istoriją, evangelistas Lukas ant kelių buvo pasisodinęs mažą vaikelį ir jam pirmajam skyrė savo fantastišką pasakojimą, kurio nepralenks jokios kitos šio pasaulio pasakos.
Du ir trys viename
Kita nuostabi advento motina, vyresnioji, prie sūnaus lovos išbudėjo dvidešimt metų, jam taip ir nenubudus. Sakė niekada nebuvusi tokia artima savo vaikui, kaip tais budėjimo metais. Dabar jau abu palydėti į kapus. Neatsakiau sau į klausimą, ar galima Kristaus laukimą, gūdų ir nesuvokiamą, pakeisti štai tokiais dalykais, gal dar mažesniais, paprastesniais.
Anoj pusėj (bet ko)
Bet štai stebuklas: juo didyn tas neatitikimas tarp švelnaus, svajingo atvaizdo, droviai nuleistų Madonos akių ir to, kas dedasi aplinkui, juo labiau ana tikrovė stulbina, erzina, įtraukia į savo pinkles atsitiktinį praeivį, to nenorintį ir tam nepasiruošusį. Ar kartais nebus tai didysis mūsų laikų paradoksas?
Kas bus prie rojaus vartų?
Belsti, nuolankiai, kantriai ar kitąsyk – su trenksmu, lyg paklaikus, į uždarus vartus, tik jau ne mums priklausančioje teritorijoje, yra ir didžioji Vėlinių tradicijos prasmė. Knock-knock-knockin’ on heaven’s door, – neskubriai ringuoja savo liūdną Vėlinių himną nobelistas Bobas Dylanas.
Jėzus, neteisus ir mylimas
Kai sekmadienio vakarą laikiau mišias Bernardinų bažnyčioje ir mąsčiau apie neatšaukiamą Dievo gailestingumą, apie mums pažadėtą pokylį Dangaus karalystėje, netrukus po to prie Žirmūnų tilto į ledinį Neries vandenį puolė jauna moteris.
