Bažnyčiai būtų pats laikas imtis juodo kasdienio darbo karo lauko ligoninėje. Senas kunigas jėzuitas, užkalbinęs sykį mieste ir pagyręs įdomias radijo laidas, homilijų tekstus, pabaigoje linkėjo, kad Bažnyčioje atsirastų daugiau veiksmo.

Bet žodžiai vaikas ir vaikystė bus patys brangiausi ir svarbiausi, kol švęsime Kalėdas. Kurdamas Jėzaus gimimo istoriją, evangelistas Lukas ant kelių buvo pasisodinęs mažą vaikelį ir jam pirmajam skyrė savo fantastišką pasakojimą, kurio nepralenks jokios kitos šio pasaulio pasakos.

Kita nuostabi advento motina, vyresnioji, prie sūnaus lovos išbudėjo dvidešimt metų, jam taip ir nenubudus. Sakė niekada nebuvusi tokia artima savo vaikui, kaip tais budėjimo metais. Dabar jau abu palydėti į kapus. Neatsakiau sau į klausimą, ar galima Kristaus laukimą, gūdų ir nesuvokiamą, pakeisti štai tokiais dalykais, gal dar mažesniais, paprastesniais.

Bet štai stebuklas: juo didyn tas neatitikimas tarp švelnaus, svajingo atvaizdo, droviai nuleistų Madonos akių ir to, kas dedasi aplinkui, juo labiau ana tikrovė stulbina, erzina, įtraukia į savo pinkles atsitiktinį praeivį, to nenorintį ir tam nepasiruošusį. Ar kartais nebus tai didysis mūsų laikų paradoksas?

Belsti, nuolankiai, kantriai ar kitąsyk – su trenksmu, lyg paklaikus, į uždarus vartus, tik jau ne mums priklausančioje teritorijoje, yra ir didžioji Vėlinių tradicijos prasmė. Knock-knock-knockin’ on heaven’s door, – neskubriai ringuoja savo liūdną Vėlinių himną nobelistas Bobas Dylanas.

Kai sekmadienio vakarą laikiau mišias Bernardinų bažnyčioje ir mąsčiau apie neatšaukiamą Dievo gailestingumą, apie mums pažadėtą pokylį Dangaus karalystėje, netrukus po to prie Žirmūnų tilto į ledinį Neries vandenį puolė jauna moteris.

Lygiai mėnuo, turbūt labai simboliškai, Juodojo kaspino dieną skiria nuo lietuviškos Holokausto dienos. Rugsėjo 23-iąją uždarytas Vilniaus getas, o tai buvo galas jo išlikusiems gyventojams. Paneriai arba koncentracijos stovykla. Abi tos datos primins ir primins, jog prisidirbta. Ne tik visų okupantų, bet ir mūsų pačių, iš abiejų pusių, bailiai, begėdiškai.

Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! – linksmai šūktelėjo sesuo vienuolė Nijolė Sadūnaitė. Po kojomis granitiniam Adomui Mickevičiui, rugpjūčio 23-iąją, kai buvo minima Juodojo kaspino diena ir ano lemtingai nesankcionuoto mitingo jubiliejus.