Religija
Berniukas ir kunigas
Pagrečiui, viena paskui kitą išėjo dvi panašios (ir nepanašios) knygos. Štuthofo konclageryje, Dievų miške, kunigo Stasio Ylos sukurti pamokslai, paskaitos, maldos. Kita knyga – vilniškio jaunuolio Icchoko Rudaševskio dienoraštis, rašytas pusantrų metų būnant gete. Abu autorius sujungia 1943-ieji.
Kai nugalėjo amžinasis gyvenimas
Lietuvoje savo džiaugsmui išmėginti popiežius pasirinkęs specifines vietas: KGB požemius, Holokausto šešėlį, kalinių ir ligonių kompaniją. Nesunku nutuokti, ką jis kalbės. Tokios vietos jau būna užkrautos. Po lygiai siaubo ir vilties.
Velykų laboratorijoje
Vilkpėdėje ant kažkokių sandėlių ar garažų iš tolo šviečia užrašas, parodijuojantis lenkišką Vilniaus vardo formą. Žodis Wil-No storai perbrauktas ir pakeistas kitu: Wil-Yes. Kai tik važiuoju pro šalį, nežinia kodėl šmėkšteli mintyse Jėzaus figūra. Aišku, kad tikėjimas – tai daugybė yes Jėzaus pusėn. Nuolatinis kalenimas to vienintelio žodžio.
Užkariautojas
Garsi bardė ir pacifistė Joana Baez, aplankiusi Getsemanę ir supratusi, kas vyksta, pareiškė: meilės apsėstas Mertonas atrodęs jai giliausio žmogiškumo išraiška. Ji dar nežinojo, kad jos baladė „Silver Dagger“ buvo abiejų įsimylėjėlių himnas.
Pro graudžius verksmus
Paradoksas, bet religinė kalba, kurią išgirsta mūsų laikų žmogus, vis labiau tolsta nuo šio pasaulio gudrybių ir joms giminingų bažnytinių praktikų. Tai nėra polinkis į radikalizmą ar fundamentalizmą, bet tikras dvasinių dalykų alkis ir dvasinė nuojauta, paslaptingasis sensus fidei.
Apie bažnytinį giedojimą
Atėję į bažnyčią melstis, mes tikimės ten rasti būtent maldą, o ne vokalinę pramogą ar nemokamą koncertą. Besimelsdami namie mes įsijautę nepradedame šiurkščiai rėkti, nenutaisome saldaus veidelio, kad pasirodytume (patiems sau) itin jautrūs.
Dulce et decorum
Gal pasiekus tam tikrą amžių, Vasario 16-osios ir visų lietuviškų įvykių ano amžiaus pradžioje, ir turbūt apskritai patriotizmo, man nebus be Maironio. Sakyk ką nori, šaipykis, bet tai tiesa. Jeigu verta iš viso dainuoti apie tėvynę, tai niekas kitas mums taip jos neišdainavo. Keliolika „Pavasario balsų“ leidimų – ne vien iš pagarbos klasikui ar kad leidėjai ir pardavėjai užsidirbtų.…
Dievo aktualumas tariamai bedieviškoje epochoje
Atkakliai prašėme Dievą, kad paliktų šį pasaulį. Jis taip ir padarė – pildydamas mūsų norą. Liko žiojinti skylė. Toliau meldžiamės šiai skylei, Niekiui. Niekas neatsako. Esame įtūžę ir nusivylę. Ar tai Dievo neegzistavimo įrodymas?
Dėl nemirtingos sielos
Kol tęsiasi švenčių sezonas, kunigai išbando devynis amatus. Žinoma, pirmiausia jie – visų iškilmių maršalkos, profesionalai. Kalėdų seneliai ir Velykų bobutės. Koncertų ir vaidinimų rengėjai, atlikėjai, žavingi konferansjė. Bažnytinių dekoracijų inžinieriai. Nesyk švenčių proga buvau aistringai įsitraukęs į kulinariją bei konditeriją. Kunigai reklamuoja šventinius maratonus, patys juose bėga. Jei minėtum naująją evangelizaciją, tai ji čia vykdoma tikrai plačia vaga.…
„Dvasingumo keliai“ – bandymas rasti sąsajas tarp religijų
Bhakti Svarūpa Čaitanja Svamis atsakė: „Kadangi viskas kilo iš Dievo, menas yra skirtas jį nudžiuginti ir patenkinti; menas, kuris tarnautų žmogui, pakylėtų iki sielos supratimo. Taip pat tai puiki priemonė užimti jausmus ir protą meditacija.“
