Jaunas neofitas, pasikrikštijęs savo noru prieš kelerius metus, dabar lyg per išpažintį dėsto, kad vasarą jam nesinori į mišias ir apskritai sunkiai „tikisi“. Žvilgteliu į gražiai nudegusį kūną ir nesistebiu dėl dvasinės sausros, užklupusios tikėjimo naujoką. Bandau prisiminti, kaip kitados būdavo man pačiam birželio viduryje. Bėgdavau nuo minčių apie Dievą ar ne? Dingdavo jis iš mano vasaros horizonto, mirtinai…

Kas tapo atlygiu, dvasine kompensacija Teofiliui Matulioniui ir kitiems iš KGB požemių, nėra tik altorių garbė ar panašūs dalykai. Česlovas Kavaliauskas, kitas garsus anų laikų dvasininkas, sakydavo, kad lageris išgelbėjęs jo kunigystę. Jis kunigaudamas susidraugavo su kažkokia kaimo felčere, rengėsi mesti bažnytinę tarnybą ir tuoktis.

Ar po Jėzaus žygio neturėjo baigtis slaptųjų protokolų politika danguje? „Jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs“, – gal tai skaidrumo ir viešumo pažadas? Mainais už nesėkmes loterijose gauname patį Jėzų, slaptųjų protokolų naikintoją. Arba, teisingiau tariant, jis gauna mus, ir vėl prasilošusius.

Pagrečiui, viena paskui kitą išėjo dvi panašios (ir nepanašios) knygos. Štuthofo konclageryje, Dievų miške, kunigo Stasio Ylos sukurti pamokslai, paskaitos, maldos. Kita knyga – vilniškio jaunuolio Icchoko Rudaševskio dienoraštis, rašytas pusantrų metų būnant gete. Abu autorius sujungia 1943-ieji.

Lietuvoje savo džiaugsmui išmėginti popiežius pasirinkęs specifines vietas: KGB požemius, Holokausto šešėlį, kalinių ir ligonių kompaniją. Nesunku nutuokti, ką jis kalbės. Tokios vietos jau būna užkrautos. Po lygiai siaubo ir vilties.

Vilkpėdėje ant kažkokių sandėlių ar garažų iš tolo šviečia užrašas, parodijuojantis lenkišką Vilniaus vardo formą. Žodis Wil-No storai perbrauktas ir pakeistas kitu: Wil-Yes. Kai tik važiuoju pro šalį, nežinia kodėl šmėkšteli mintyse Jėzaus figūra. Aišku, kad tikėjimas – tai daugybė yes Jėzaus pusėn. Nuolatinis kalenimas to vienintelio žodžio.

Garsi bardė ir pacifistė Joana Baez, aplankiusi Getsemanę ir supratusi, kas vyksta, pareiškė: meilės apsėstas Mertonas atrodęs jai giliausio žmogiškumo išraiška. Ji dar nežinojo, kad jos baladė „Silver Dagger“ buvo abiejų įsimylėjėlių himnas.

Paradoksas, bet religinė kalba, kurią išgirsta mūsų laikų žmogus, vis labiau tolsta nuo šio pasaulio gudrybių ir joms giminingų bažnytinių praktikų. Tai nėra polinkis į radikalizmą ar fundamentalizmą, bet tikras dvasinių dalykų alkis ir dvasinė nuojauta, paslaptingasis sensus fidei.