Religija
Pilis ir prancūzai
Klaipėdos piliavietėje šiandien galima pamatyti vakarinę poterną su Parako bokšto fragmentu ir rytinę poterną, dalį žvaigždės formos pylimų ir tai tėra ketvirtadalis buvusio pilies komplekso. Likusioji dalis užpilta žemėmis, padengta asfaltu, vis dar apstatyta gamykliniais statiniais ir apaugusi medžiais. XIII a. kryžiuočiams priklausiusios Klaipėdos pilies liekanos buvo atkastos vykdant archeologinius tyrinėjimus prieš porą metų, o dabar rimtai svarstoma galimybė…
Tuštuma aplink bažnyčią
Kas čia dabar, kokie pavasario monai, gal kas iš Užgavėnių repertuaro? Šv. Onos bažnyčia stypso vienut vienutėlė vidury laukų. O kur išgaravo Bernardinai, kur rinksimės sekmadienio mišių ir į gavėnios rekolekcijas? Jei jau garuoti ar persikelti, tai kiekvienas vilnietis ir miesto svečias kaipmat atsakys, kuri iš tų dviejų bažnyčių turėtų dingti ir stovėti ne čia, o paties Paryžiaus viduryje.…
Transformacijos
Kad jau švenčiame Knygų mugę, kodėl neparodžius, kas nutinka knygoms ir kaip jos išlieka, išsigelbsti, persikūnija. Net būdamos pakeliui į aną pasaulį. Šis prieškarinis vadovėlis buvo pasmerktas makulatūrai kartu su šimtais kitų leidinių iš buvusios Šv. Antano kolegijos bibliotekos Kretingoje. Kolegija veikė trumpai, ryškiai, kaip ir daug kas Atgimimo metais. Prisimenu būrį linksmų merginų, apsigyvenusių vienuolyno pašonėje. Kviesdavosi į…
Tūta
Atmintis, prisiminimai ir istorija yra paslaptingos jėgos. Laikas neatkuria to, ko netenkame. Daug kas iškrinta, kaip rašė vokiečių rašytojas Erichas Kästneris, pro stambaus didelio rėčio akutes tuštumon, o ši lieka tuščia, kad ir kiek jon bekristų. Nuotraukoje matome septynerių metų Dieterį Teublerį iš Natkiškių Klaipėdos krašte. 1941 metų rugsėjo 1 diena, kai vaikai po vasaros atostogų peržengia mokyklos slenkstį.…
Išgyvenimo formulės
Ši maisto kortelė – Lebensmittelkarte – ne iš šeimos archyvo, nekelianti jokių asmeninių prisiminimų. Nors mama yra pasakojusi, kaip pokario metais, studijuojant Vilniuje, duona būdavo pagal korteles. Paskui, jau atkūrus nepriklausomybę, vėl turėjo nešiotis „Pirkėjo vizitinę kortelę“ su nuotrauka ir antspaudu. Pats esu kelis kartus stovėjęs eilėse prie baltos forminės duonos, bet jau, žinoma, ne iš bado. Kortelės savininkė…
Su bilietu ir be jo
Sausio pradžioje, po visko, lieka pridraikyta prisiminimų, kur tik eitum, jie makaluojasi, rodos, gadina gyvenimą. Tai ne auksas, smilkalai ir mira. Dar ilgai paskui šlavinėji pakampius. Kalėdos buvo ir bus proga apsigauti, kitus apdumti ir suvedžioti. Ir vis pavyksta. Kartais su polėkiu, meistriškai. Angelas gražbyliauja Marijai ir be vargo paima jos jauną širdelę. Trys Karaliai, apakę nuo naujos žvaigždės…
Kalėdiniai malonumai
O Kalėdų labiausiai reikia seneliams. Jie adoruoja naujagimį ir traukia į save jo šventus syvus. Atgyja, atjaunėja. Švyti nuo prisiminimų. „Aš jau senis, ir mano žmona nebejauna“, – skundžiasi angelui vienas iš Evangelijos personažų. Abu susilauks sūnaus, keistuolio Jono Krikštytojo, ir atsidurs Kalėdų scenoje.
Ko niekaip nepakeisime
Norėtųsi pagaliau advento, – nesvarbu, tylaus ar panašaus į turgų, – kuris nors laikinai sustabdytų Kristaus paieškas. Pareigą, taip pat galimybę ir poreikį žūtbūt užuosti žemėje jo pėdsakus, ištraukti jį į dienos šviesą, nes kitaip Bažnyčią ir pasaulį ištiksianti katastrofa. Liktume be Dievo, pasmerkti kosminei našlaitystei.
Darsyk kelionė į Šidlavą
Šią savaitę visiems Lietuvoje nenumatyta kelionė į Šiluvą. Ar Šidlavą – pagal Žemaitės raštus. Eimuntas Nekrošius taip padarė, kad jo laidotuvės sutaptų su maldininkų maršrutu į garsiąją šventovę. Žinoma, ten kažkur jo gimtosios vietos, sodyba, vaikystės gražumas, bet vis tiek – per Marijos rankas ar glėbį, kitaip nebūtų nė pačios Šiluvos.
Rudeninis judėjimas
Viskas pildosi net kalendoriškai, su juokingu mokykliniu tikslumu. Išsyk po Helovino nakties, auštant Visų Šventųjų rytui, pasibeldė į duris angelas. Tiksliau, beldė ne jis, o kitas brolis pranciškonas. Matau baltą maišą iš plastmasės pluošto, į tokius kolūkiuose pildavo zuperį. „Nuo Staselės“, – sako.
