Religija
Velykų lopšinė
Jėzaus malda mirties išvakarėse veikė mokinius kaip lopšinė. Jis liko budėti ir ruoštis kryžiui. Paskui jis kartais pavargsta ir eina gultis į valties galą. „Mielas Jėzau, Atpirkėjau, tau labanakt iš širdies!“ – traukdavome prie vakarinio laužo ateitininkų „Dainavos“ stovykloje šalia Detroito. Tebetraukiama turbūt ir toliau.
Kaip stovi laisvė
Neatsimenu, kaip atrodė Kovo 11-oji prieš tris dešimtmečius – lijo, krito šlapdriba ar tvieskė pavasario saulutė. Buvo ar nebuvo nuostabių ženklų iš dangaus. Neišliko nė asmeninių sentimentų. Gal tik tai, kad tą vakarą pavyko sulaužyti nepajudinamą kunigų seminarijos dienotvarkę ir pasilikti prie televizoriaus iki pat pergalingos pabaigos. Šampano nedavė. Teisingos vėliavos, mūsų pačių pasigamintos, suplevėsavo jau pirmiau, beveik per…
Draugės ir draugai
Knygos – ir tas, ir kitkas. Prekės, verslo rūšis, investicija, kaip ir visa, kas mugėse. Net spaudos draudimo laikais taip buvo. Net pačios švenčiausios knygos, kurias kunigai bučiuoja per mišias. Tačiau kiekvienas girdėjo: geriausi draugai. Draugės – anąsyk pataisė „Šiaurės Atėnų“ redaktorė. Na, žinoma, ji teisi. Daiktavardis moteriškosios giminės. Ir dėl to dar knygos yra draugės, kad pilnos glamonių,…
Apie vieną išgelbėtą gyvybę
Gal kalti batai? Biblijos tradicijoje, o paskui krikščioniškoje askezėje jie visada kėlė įtarimų. Atstovavo svetimam, priešiškam galios ir prabangos pasauliui. Kaip ir raiteliai ar arkliais kinkyti vežimai. Viduramžių vienuolijos, siekdamos radikalių dvasinių permainų, pradėdavo nuo batų.
Tiesos šulas ir atrama. Stačiatikių teodicėjos bandymas dvylikoje laiškų
Graikų kalboje yra keturi meilės veiksmažodžiai, žymintys žodyje skirtingas meilės jausmo raiškas, – ἐρᾶν, φιλεῖν, στέργειν ir ἀγαπᾶν.
Nudilusi garbė ir tai, kas nedyla
Atsiprašau, jau kiek pavėluotas šis paveiksliukas. Reikėjo pernai, švenčiant Vaižganto metus. Nuotraukoje matyti, kaip atrodė iš vidaus „vytautinė“ bažnyčia Kaune, Vaižganto numylėtoji. Ir jis pats stovi dešinėje prie altoriaus, asistuoja mišias laikančiam kunigui. Nesunku atpažinti, kad tai jis, nors nusigręžęs. Švyti baltapūkė vaižgantiška galva. Daugiau niekas iš altoriaus tarnų neturėjo tokios ševeliūros. Niekam ji ir nebūtų tikusi, išskyrus jį…
Naujųjų metų srovės ir tiltai
Barokinė gražbylystė. Galėtų priminti kalbas apie gerovės Lietuvą, bet rašyta ne rūmuose. Aptriušusi kišeninio dydžio knygelė – vienuolio darbas. Šešiasdešimt lapų primarginta kruopščiausiu mikroskopiniu dailyraščiu.
Tamsybių karvutė
Nenustebkime, saldainių popierėliai – rimtas kolekcinis dalykas. Cariniame Vilniuje ano amžiaus pradžioje veikusio šokolado fabriko „Victoria“ saldainių popierėlių rinkinys ką tik pelningai parduotas aukcione. Dailūs secesinio stiliaus paveiksliukai, kiekvienas kitoks. Vaikų rankutės juos kitados lygino ir dėjo į albumėlį. Dabar varžytasi, kam atiteks. Jau nebevaikiška kaina. Girdėjau, kad bus įrėminti ir papuoš namus, kur gyveno fabriko savininkai. Šokolado pasauliui sekasi.…
Po du ir po vieną gatvėje, kurios nėra
Bet kas, nors mažumėlę apsišvietęs, atpažins, koks čia miestas ir kuri jo vieta. Tos dvi arkos, pakibusios virš siauros gatvelės, visame pasaulyje tapo kelrodžiu į Šiaurės Jeruzalę. Garsiausia žydiškojo Vilniaus – Vilne – ikona. Paveiksluose, knygų viršeliuose, emblemose, atminties saugyklose. Nėra šiandien nei gatvės, nei arkų, nei juo labiau – nuotraukoje pavaizduotų žmonių, o ikona vis tiek žiūri į…
Melchizedeko giminė
Nepažįstu to kunigo, net vardo nežinau. Man jis – lyg prisikėlęs iš Bernanoso romanų. Toks, kuris miršta darbo vietoje, kone beprasmiškai kentėdamas. Nežinia dėl ko. Šventai įsitikinęs, jog viskas gyvenime yra malonė. Nuotrauka vis gulėjo ant rašomojo stalo, kol vieną dieną ėmėme palengva kalbėtis. Gal buvo Vėlinės ar Visi šventieji, kada sužiūra į tave milijonai akių. Šio kunigo žvilgsnis…
