Atsiprašau, jau kiek pavėluotas šis paveiksliukas. Reikėjo pernai, švenčiant Vaižganto metus. Nuotraukoje matyti, kaip atrodė iš vidaus „vytautinė“ bažnyčia Kaune, Vaižganto numylėtoji. Ir jis pats stovi dešinėje prie altoriaus, asistuoja mišias laikančiam kunigui. Nesunku atpažinti, kad tai jis, nors nusigręžęs. Švyti baltapūkė vaižgantiška galva. Daugiau niekas iš altoriaus tarnų neturėjo tokios ševeliūros. Niekam ji ir nebūtų tikusi, išskyrus jį…

Barokinė gražbylystė. Galėtų priminti kalbas apie gerovės Lietuvą, bet rašyta ne rūmuose. Aptriušusi kišeninio dydžio knygelė – vienuolio darbas. Šešiasdešimt lapų primarginta kruopščiausiu mikroskopiniu dailyraščiu.

Nenustebkime, saldainių popierėliai – rimtas kolekcinis dalykas. Cariniame Vilniuje ano amžiaus pradžioje veikusio šokolado fabriko „Victoria“ saldainių popierėlių rinkinys ką tik pelningai parduotas aukcione. Dailūs secesinio stiliaus paveiksliukai, kiekvienas kitoks. Vaikų rankutės juos kitados lygino ir dėjo į albumėlį. Dabar varžytasi, kam atiteks. Jau nebevaikiška kaina. Girdėjau, kad bus įrėminti ir papuoš namus, kur gyveno fabriko savininkai. Šokolado pasauliui sekasi.…

  Bet kas, nors mažumėlę apsišvietęs, atpažins, koks čia miestas ir kuri jo vieta. Tos dvi arkos, pakibusios virš siauros gatvelės, visame pasaulyje tapo kelrodžiu į Šiaurės Jeruzalę. Garsiausia žydiškojo Vilniaus – Vilne – ikona. Paveiksluose, knygų viršeliuose, emblemose, atminties saugyklose. Nėra šiandien nei gatvės, nei arkų, nei juo labiau – nuotraukoje pavaizduotų žmonių, o ikona vis tiek žiūri į…

  Nepažįstu to kunigo, net vardo nežinau. Man jis – lyg prisikėlęs iš Bernanoso romanų. Toks, kuris miršta darbo vietoje, kone beprasmiškai kentėdamas. Nežinia dėl ko. Šventai įsitikinęs, jog viskas gyvenime yra malonė.              Nuotrauka vis gulėjo ant rašomojo stalo, kol vieną dieną ėmėme palengva kalbėtis. Gal buvo Vėlinės ar Visi šventieji, kada sužiūra į tave milijonai akių. Šio kunigo žvilgsnis…

  Čia savadarbis tarybinių laikų maldynėlis. Pusė mokyklinio sąsiuvinio, kainavusio 8 kapeikas. Ant viršelio matyti Latvijos popieriaus fabriko įspaudas rusų kalba. Lapai iš naujo supjaustyti ir surinkti, persiūti siūlu. Kad būtų panašiau į tikrą maldaknygę ir tilptų ridikiulyje. Anuo metu tokių gaminių pasitaikydavo daug. Kitąsyk gražiai, profesionaliai įrištų. Surašytų dailyraščiu ar atspausdintų rašomąja mašinėle. Vėlyvuoju sovietmečiu maldynams puikiai tikdavo tuomet…

  Ta nuotrauka – ar tik ne iš Pirmojo pasaulinio karo laikų Vilniaus. Nesunku atpažinti Bernardinų bažnyčios prieigas. Ta pati neogotikinė šventoriaus tvora, sumūryta Čiagino jau uždarius vienuolyną, tie patys priderinti prie architektūros geležiniai vartai. Gerai viskas padaryta, šitiek atstovėjo, atlaikė. Tarpukariu Bernardinai garsėjo kaip laidotuvių bažnyčia. Gal dėl to, kad netoliese buvo parapinės kapinės, o gal vietos kunigai specializavosi…

  Kai rugsėjo 1-oji būna labai graži, džiaugsminga, su būriais gėlėtų mokinukų gatvėse, imu ir prisimenu, jog tą dieną paryčiais prasidėjo baisus, pats baisiausias žmonijos istorijoje karas. Visai netoli mūsų. Vaikučiams Lenkijoje tuomet iš vakaro irgi buvo paruoštos gėlių puokštės, išlygintos mokyklinės uniformos, nupucinti batukai. Paskaitytum kokius prisiminimus ir rastum apie tai. Pirmasis mėnesio penktadienis, karštos maldos į Jėzaus Širdį,…

  Kratos nepavadinsi švente. Labiau smurtu, plėšikų darbu. Bet tarp disidentų būdavo ir kitaip. Jei ateina kratyti (dažniausiai – anksti rytą), galėjai didžiuotis, jog nusipelnei saugumo organų dėmesio, tapai pavojingas režimui. Tau proga, kad ir apsimiegojusiam, akis į akį pamatyti savo priešą. Parodyti nemeilę jam. Būti drąsiam, net įžūliam. Tarp disidentų kursavo instrukcijos rusų kalba, kaip elgtis tardymo ir kratos…