Balčiausias peizažas prasideda ten jau spalio pradžioje. Kai per pirmąsias Vėlines Sibire ėjau lankyti miestelio kapinių, reikėjo kelis kilometrus klampoti per pusnis. Baisiai švietė saulė, ir tas akinantis baltumas buvo lyg ženklas, jog viskas ten gerai po sukrypusiais kryžiais ir žvaigždėtomis piramidėmis. Daug geriau, nei mums atrodo.

Krikščionių ortodoksų tradicijoje yra kategorija šventųjų, pavadintų agioi anargyroi. Tai reiškia – šventieji bepinigiai. Šventieji nemylėtojai pinigų. Bet ne ta prasme, kad buvo skurdžiai, elgetos kaip Pranciškus Asyžietis, mistiniai signora poverta sužadėtiniai, niekinę turtą. 

Paprasta sriubos lėkštė, paduota išalkusiam, muša ir toliau muš visus artimo meilės rekordus. Kulinarinės laidos ir knygos, visokie „pasaulio puodai“ subanalino maisto kultūrą ir baigia sužlugdyti virtuvės jaukumą ir šventumą, bet vis tiek kažkas Lietuvoje, pats būdamas sotus, išmoksta virti vargšų sriubą, kepti bandeles ir belstis su jomis po tolimiausius kaimus.

Šv. Edmundas amžinos skaistybės įžadą davė dvylikos metų, priešais Mergelės Marijos statulą vienoje iš Oksfordo bažnyčių. Užmovė žiedą jai, paskui sau. Vyskupas Valančius savo „Šventųjų gyvenimuose“ rašo, kad nuo to laiko Edmundas patyrė ypatingą Marijos globą ir kad Šventoji Mergelė atskubėdavusi jam į pagalbą per visus gundymus.

Vyrukas, siuntęs savo atvaizdą brangiai Onytei, buvo švelnios, net mergaitiškos sielos. Mėgo deminutyvus. „Lai būna tau visos dienelės ir valandėlės linksmos“, – palinkėjo kitoje nuotraukos pusėje. Čia jau antrą kartą apie linksmumą. Bet pats labai rimtas. Gal kad Onytė matytų, kaip sunku jam ir liūdna be jos.

  Gražiausią, įspūdingiausią Devintinių šventimą esu matęs Baltarusijos užkampyje, turbūt prieš kokį dešimtmetį. Neprisimenu to kaimo pavadinimo, keliavome su parapijiečių kompanija iš vienos vietos į kitą, tai žinodami, ką norime pamatyti, tai aklai, be tikslo, kas bus pakeliui, tas bus. Bažnytėlė net nebuvo pažymėta kelionių vadovuose. Kyštelėjo pro medžius kryžiai, ir pasukome link jų. Buvo penktadienio pavakarė, tai nelabai ir tikėjomės…

  Ima ir išnyra tau prieš akis koks seniai į stalčių nukištas paveiksliukas. Nežinia kodėl. Kaip ir visi vaizdai iš atminties labirintų. Bet paskui matai, kad priežastis ar priežastys buvo, veikė. Ši nuotrauka pasiųsta iš Vilniaus 1916 metų vasarą. Vokišku karo lauko paštu, yra atitinkami antspaudai, karinio dalinio numeris. Vienas kareivis, Augustas, rašo kitam, jefreitoriui Williui Kohleriui, į Cvikau miestą…

Nojui vertėjo vargti arkoje ir rūpintis visos gyvūnijos atstovais, nes sulaukė ne tik laimingos atomazgos. Dievas dar pasižadėjo daugiau netvindysiąs žemės vandeniu ir nebausiąs žmonijos. Kitaip sakant, buvo nuspręsta, kad ši pedagoginė taktika nepasiteisina: „Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes.“

Jėzaus malda mirties išvakarėse veikė mokinius kaip lopšinė. Jis liko budėti ir ruoštis kryžiui. Paskui jis kartais pavargsta ir eina gultis į valties galą. „Mielas Jėzau, Atpirkėjau, tau labanakt iš širdies!“ – traukdavome prie vakarinio laužo ateitininkų „Dainavos“ stovykloje šalia Detroito. Tebetraukiama turbūt ir toliau.

  Neatsimenu, kaip atrodė Kovo 11-oji prieš tris dešimtmečius – lijo, krito šlapdriba ar tvieskė pavasario saulutė. Buvo ar nebuvo nuostabių ženklų iš dangaus. Neišliko nė asmeninių sentimentų. Gal tik tai, kad tą vakarą pavyko sulaužyti nepajudinamą kunigų seminarijos dienotvarkę ir pasilikti prie televizoriaus iki pat pergalingos pabaigos. Šampano nedavė. Teisingos vėliavos, mūsų pačių pasigamintos, suplevėsavo jau pirmiau, beveik per…