Bet iš tiesų turbūt nesu matęs gražesnio, tikslesnio atvaizdo, ką galėtų reikšti maldos aktas. Visos šv. Pranciškaus ar Teresės Avilietės apoteozės ar Aloyzo Gonzagos nekaltos akelės, nukreiptos į dangų, netgi Millet „Viešpaties angelas“ kažin kaip nublanksta, palyginus su šiuo besimeldžiančiu žmogumi, kuris net neturi veido. Besiraitąs ant žemės kirminas, netrukus būsiąs sutryptas.

Tai nuo šiol bus man velykinė knyga. Atsiradusi per patį Didžiosios savaitės tirštumą ir šventumą. Ieškojau kelerius metus. „Pionierių vadovo knyga“, 1948 metai, Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla Kaune. Sužinojau, kad bibliofilinė retenybė, brangi. Išėjo vėliau dar bene du leidimai. Bet man reikėjo šito viršelio, tvarkingo, nenušiurusio.

Kas turi teisę atrasti sau vietą Amoris laetitia puslapiuose? Ar liudyti meilę gali tik tie, kurie laikosi Bažnyčios katekizmo? Ką liudija tie, kurie laikosi, bet patys nemyli ir niekada nemylėjo? Taip, popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas apdainuoja meilės džiaugsmą šeimoje. Bet ten pat kviečiama prisiliesti prie kiekvieno konkretaus gyvenimo ir pažinti švelnumo jėgą.

Anie aštuoni veidukai palei didžiojo kunigaikščio kojas irgi atlaikė ne mažiau. Bandoma laisvės karta. Naujas antropologinis tipas. Jei kas vingiavęs panemuniais, gražiausiu Lietuvos keliu, atpažins, jog tai Veliuona. Vietovė legendinė. Unikali ir nuotrauka, nes atspausta iš stiklinio negatyvo, buvusio Vokietijoje. Kartu atėjo Jurbarko sinagogos interjero fragmentas.

Kai per gavėnią dabar, tiek lauke, tiek viduj, viskas truputį tyliau ir santūriau, gal nepasigirs rekomendacijų, ką savo gyvenime galima pavadinti Viešpaties kryžiumi, o kas yra mūsų pačių klaidų ar nuodėmių, ar kvailumo rezultatas.

Du atviruko veikėjai, jis ir ji, buvo kartu laimingi dvi savaites nuo Kalėdų iki Trijų Karalių šventės. Nežinau nei jų tikrų vardų ar pavardžių, nei amžiaus, nei likimų. Ar vietos, kur prieš 84 metus jiedu leido savo laimės dienas. Bet juo ramiau juos dabar viešai minėti. Greičiausiai abu labai jauni. Atvirukas – jo kūrinys. Rašytas jau po visko sausio 11-ąją.

Tuoj po anos likiminės Sausio 13-osios Kaune, Laisvės alėjos vitrinoje, buvo visiems rodomos tų įvykių nuotraukos. Žuvusiųjų kūnai. Peršauti, sumaitoti tankų. Nieko daugiau. Tai kodėl vis dar esame, kodėl alėja – laisvės vardu? Absurdas dabar lyginti aną naktį su viruso proveržiu. Nuolat prikaišioti naujajai kartai dėl sąmoningumo ir solidarumo stokos.

Šiaip jau nieko gražaus ir gero religinėje spaudoje, ypač ant viršelių, tiražuojami šventi paveikslai. Pasipylusios Kalėdų proga pasaulinio garso madonos su kūdikiais iš altorių ar meno galerijų. Kažkoks perteklinis argumentas. Aiškiai susikirtęs su Dekalogo punktu, kad savo Viešpaties vardo neminėsi be reikalo.

Lovos nuotraukoje lyg tyčia ir sustatytos poromis, su siaurais tarpais tarp dviejų lovų, kad galėtum praeiti. Valdžia taupė gyvenamąjį plotą. Dar turbūt buvo svarbu viską kontroliuoti ir sekti. Per miegus kas nors ims ir išsiduos. Taip pat galima gaudyti svetimus sapnus ir demaskuoti priešą. Nors būdavo ir atvirkščiai.

Vatikanas viešina dvasininkų nuodėmes, renka įkalčius ir verčia iš kojų pačius aukščiausius hierarchus. Popiežius Pranciškus, tarsi rūstus apokaliptinis angelas, iškėlęs teisingumo kardą, įsisuko į savadarbį rojaus sodą ir skelbia sunkius laikus ištvirkėlei Babelei.