Jeigu hibridinio karo sąlygomis lietuviškoji cenzūra veiktų geriau, nereikėjo šį rudenį paleisti į masinius ekranus Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“. Mūsų vienišas bėglys nevykėlis, Simas Kudirka, 1970 metais papurtė visą Ameriką. Jis ir nelegalas, ir bėgo dėl ekonominių priežasčių, ir buvo tada pavojingo amžiaus, nekalbantis angliškai. Ne nėščia moteris ar nepilnametis.

Popiežiaus Pranciškaus mokymas atsimuša į sieną. Nežinia, ar buvo dar kada nors, net gūdžiausiu sovietmečiu, atsitikimas, kad į kunigų seminariją iš visos Lietuvos įstotų vos trys kandidatai. Kalbama, kad per metus lauk išėjo kiti aštuoni seminarijos auklėtiniai. Dar vienas šį rudenį išleistas akademinių atostogų, mat išgėrė mieste alaus. Gal dar pasiginčijo su vadovybe.

Gustas iškeliavo antradienį, jau vakarop. Per pietus dar buvo Paskutinis patepimas. Šventi aliejai ant tatuiruotos vaikiškos krūtinės, baltų rankų, virš deguonies kaukės. Viešpatie, tu viską žinai. Ir tu viską gali. Taip ir įvyko – jam viską žinant ir galint viską. Kai tepiau gražų Gusto kūną, prietaisas, matuojantis pulsą ir deguonies kiekį kraujyje, rodė dvi poras aštuntukų.

Ne to norėjau iš šios nuotraukos. Buvo pristatyta internete vienu žodžiu – Litauen. Gal dar nuoroda į Pirmojo pasaulinio karo laikus. Nieko sau! Debesų Lietuva, nenugalėta, neprispausta prie žemės, plati ir laisva kaip tos padangės. Vaizduotė veikia. Regiu jauną šviesių akių pilotą, nukreipiantį savo objektyvą ne į karinius taikinius apačioje, bet aukštyn, į amžinąjį dangų.

Pabėgėliai jau seniai yra laiko ženklas, ir ačiū Dievui, kad pagaliau su juo susidūrėme. Viskas labai sunku ir nauja, bet kitaip jau nebus. Ketvirtadalis žmonių, patekusių į Lietuvą, yra nepilnamečiai. Per žinias niekas nemini, bet girdėjau apie seseles vienuoles ir „Carito“ žmones, mėginančius bendrauti su pabėgėliais ir jiems padėti.

O ir kas dabar ramiai stebėtų, kaip varva dieviško kraujo lašai! Gėlės, žvakės, žalumynai, baltos staltiesėlės tam, kad būtų mažiau mūsų kaltės ir siaubo. Suaugusiųjų darbas. Pavykęs. Užtat ir norisi fotografuoti lyg saulėlydį Palangoje.

Pirmosios Komunijos nuotraukose vaikai retai kada šypsosi. Dažniausiai jie atrodo labai rimti, tarsi išgąsdinti, nustėrę. Nežinia, ar dėl jaudulio ir apeigų įtampos, ar todėl, kad būna pirmąsyk paragavę to, kas ne iš šio pasaulio. Dievo ląstelės tavo kūne. Sueitis, susimaišymas, naujas kūrinys. Viskas iš pradžių. Kas bus rytoj, niekam neaišku. Ir tik bažnyčios durų plotis išliks kaip buvęs.

  Tarybinio Vilniaus vaizdai. Ant bangos jau kuris laikas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Sutkaus ir Kunčiaus fotografijų albumai, parodos. Čia, aišku, ne iš ten. Blausi, mėgėjiška nuotraukytė, populiariausio tuomet formato, tinkamo dėti į pašto voką ir pasiųsti kam nors „amžinam atminimui“. Fotoaparatas, matyt, buvęs iš pigesnių, ne trofėjinis. Atspausdinta kreivai. Mokykliniame fotografijos mėgėjų būrelyje? Jie veikė kiekvienoje mokykloje. Bet ėjo…

Bet iš tiesų turbūt nesu matęs gražesnio, tikslesnio atvaizdo, ką galėtų reikšti maldos aktas. Visos šv. Pranciškaus ar Teresės Avilietės apoteozės ar Aloyzo Gonzagos nekaltos akelės, nukreiptos į dangų, netgi Millet „Viešpaties angelas“ kažin kaip nublanksta, palyginus su šiuo besimeldžiančiu žmogumi, kuris net neturi veido. Besiraitąs ant žemės kirminas, netrukus būsiąs sutryptas.

Tai nuo šiol bus man velykinė knyga. Atsiradusi per patį Didžiosios savaitės tirštumą ir šventumą. Ieškojau kelerius metus. „Pionierių vadovo knyga“, 1948 metai, Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla Kaune. Sužinojau, kad bibliofilinė retenybė, brangi. Išėjo vėliau dar bene du leidimai. Bet man reikėjo šito viršelio, tvarkingo, nenušiurusio.