Iš senų laikų prisimenu vieną ano karo metu pasižymėjusią moterį šaulę, snaiperę, apdovanotą visais šlovingiausiais sovietų ordinais. Mūsų šeimos kurį laiką bendravo. Ir ji kalbėjusi, kad sapnuoja po daugelio metų tuos turbūt irgi suskaičiuotus jaunus vokiečių kareivėlius, konkrečius veidus, į kuriuos buvo paleidusi kulką. Ne žemėn susigėrusį priešų kraują, ne pergalės šventę.

Ko tik nematė ta garsi Vilniaus vieta! Kai 1940-aisiais užėjo tarybų valdžia, buvo siūloma Aušros vartus nugriauti ir nutiesti greitkelį į Minską. Skaičiau to meto spaudoj, buvo toks karingas laikraštis „Laisvoji mintis“. Vis dėlto nenugriovė, gal neišdrįso ar greičiausiai nespėjo.

Nesu dedikavęs niekam savo Pirmosios Komunijos nuotraukos. Jau nebuvo to gražaus papročio. O dar pionieriška vaikystė, būtinai reikia slėptis, pamatys, kas neturi matyti. Bet stovėjau prie kaimo bažnyčios durų su žvake ir skolintais batais, aitriai kvepėjo rūtos, virš galvos šv. Antanas, apsikabinęs kūdikį, ir turbūt ten jau programavosi anie visi būsimų Komunijų maršrutai.

Tarybiniais laikais, universitetui švenčiant jubiliejų, bažnyčioje buvo atidarytas Mokslo muziejus. Beveik metus dirbau ten sargu. Muziejaus direktorius Žilėnas personalą slapta atsirinkdavo pagal religinius įsitikinimus. Kad nebūtų bedieviai ir palaikytų bažnytinę nuotaiką. Man labai patiko tos pareigos. Liepdavau delegacijoms nusiimti kepures.

Kas šioje nuotraukoje užvis gražiausia, turbūt ir yra moteris apėmęs laimės pojūtis, išgyvenamas ar trokštamas, ar suvaidintas. Net jeigu tai baigiasi, nutrūksta, nėra tobula. O viskas praeina ir baigiasi bet kokiu atveju ir bet kam šioje žemėje.

Dvi moterytės, įsispraudusios į kampą sukalbėti savo poterių. Klapčiukas ruošia pamaldoms smilkyklę. Dar viena žmogysta parklupusi ant koplyčios laiptų, kitapus ažūrinių grotelių. Kieno akis fiksuoja tą vaizdą?

Bibliniai disidentai, kaip ir dauguma kitų, baigia savo karjerą liūdnai. Liaudies posakiai apie pranašo atmetimą tėviškėje ar jo laukiančius akmenis nenukritę iš dangaus. Dar liūdniau, kai jiems tenka suabejoti, ar buvo prasmė ardytis ir pulti ant šakių. Joną Krikštytoją ta abejonė aplankė Erodo kalėjime. Tačiau atsakymui jau nebuvo laiko. Klaustukas pasiliks ir kartosis.

Sergejus mirė nuo dizenterijos ir išsekimo. Pasak liudininkų, gautus maisto siuntinius jis išdalindavo kitiems. Po keturių mėnesių konclageris buvo išvaduotas. Vladimiras Nabokovas tuo metu svaigo nuo savo šlovės ir Amerikos gėrybių. Apie brolį nieko nežinojo, su juo nebendraudavo. Tik mirties išvakarėse susapnavo jį ant kalėjimo gultų, kančiose. Jiedu nebuvo labai artimi.

Izraelio tautai Senajame Testamente varo siaubą egiptiečių karo vežimai ir raiteliai. Jie patys turėjo tik asilus ir gal kokį mulą. Pranašai vis duoda ir duoda, kad karo vežimai – netikra viltis. Kad reikia pasitikėti gyvuoju Dievu, jo ginkluote. Štai Dovydas, piemuo, rudaplaukis pacanas, paprastu akmeniu nudobia milžiną. Ne mažesnį už aną Leniną ant pjedestalo. Kiek tik nori panašių faktų Biblijos knygose.

Kitados kelios amerikiečių ligoninės, turbūt priklausančios religinei institucijai, mėgino nustatyti maldos poveikį paciento būklei. Stebėjo ligonius, už kuriuos, jiems patiems nežinant, buvo intensyviai meldžiamasi. Ir tuos, kurių jokia malda nelydėjo. Duomenys visaip kito, svyravo, bet galiausiai prieita prie išvados, kad esminio skirtumo tarp abiejų grupių neužfiksuota. Skaičiau apie tai straipsnį moksliniame žurnale.