Šiaip kiekviena katalikiška bažnytėlė, atsiradusi kur nors Sibire ar panašiai, dvelkia šiluma ir romantika. Žinai, kokia tai buvo paguoda žmonėms, netekusiems namų ir įprasto gyvenimo. Net po daugelio metų, kai tos bažnytėlės jau buvo tapusios griuvėsiais ar perdirbtos į sporto sales bei parašiutininkų klubus, šalia jų norėjosi klauptis.

Esu anksčiau matęs ne vieną panašų spaudinį, išpažinties kortelę, XVIII ir XIX amžiaus, lotynų ir lenkų kalba. Ši – pirmoji lietuviška ir pirmąsyk su numeriu. Niekur neteko skaityti, kaip jos funkcionavo ir kam jų apskritai reikėjo. Nejaugi kiekvienas, gavęs nuodėmių išrišimą ir traukdamasis nuo klausyklos, dar gaudavo į delną pažymėjimą? Parsinešti namo kaip prisiminimą, bažnytinį suvenyrą?

Susiradau šį kryžių ir naujajame Vinco Svirskio albume. Buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje Surviliškio bažnyčios šventoriuje. Tarp išlikusių Svirskio kūrinių jo nematyti, išskyrus vieną fragmentą. Nežinia, pats sunyko ar tarybiniai buldozeriai pasidarbavo. Didžioji dalis Svirskio kryžių bei koplytstulpių dabar tik nuotraukose.

Ukrainiečiai visus savo turėtus leninus iškrapštė po Krymo aneksijos. Paskui, prasidėjus Rusijos puolimui, virto ir kiti tautų draugystės bei komunizmo pergalių monumentai. Kova su paminklais tiek ten, tiek kitur pasaulyje kai kam atrodo nereikšminga, gal panaši į kovą su vėjo malūnais ar į istorijos pagražinimus, nieko nekainuojančius. Bet simbolių kalba galingesnė, nei manytum.

Šis tas iš Vilniaus keistenybių. Jubiliejaus proga. Juk sausio 25-osios rytas. Kokia nors paslaptimi ar mįsle šio paveiksliuko nepavadinsi, bet jeigu ne tie du išsikišę bokšteliai, vargu ar pažinčiau, kad čia Bernardinų bažnyčios šventorius, vos už kelių žingsnių nuo pagrindinio įėjimo. Beveik gimtosios vietos. Už vieno iš tų grotuotų langų kunigas dabar rengiasi šventoms mišioms. Kitą rytą pats ten turėsiu sukinėtis.

O šią žiemą Antanas Sutkus jau kelintą kartą savo vežimėlyje vyksta fotografuoti ukrainiečių pabėgėlių vaikų. Šiandien popiet žiūrinėsiu jo nuotraukas ir žinau, kad ten bus ta pati dailiai sulenkta vaikiška kojytė, ant krūtinės sukryžiuotos rankos. Ir kitos piemenaitės smalsus tamsaus gymio veidas, sugniaužtas kumštukas, paltelis.

Savo aplinkoje nesu girdėjęs, kad kas nors būtų pralobęs per loteriją, laimėjęs šaldytuvą ar kokią sulčiaspaudę, ką jau kalbėti apie transporto priemones. Kas tada vargo, rinko pakampiais tuščius butelius, spaudė kumštyje „nulaižytą kapeikėlę“ (mūsų kiemo kaimynės terminas), tas ir toliau toks buvo. Su loterijos bilietais ar be jų.

Iš senų laikų prisimenu vieną ano karo metu pasižymėjusią moterį šaulę, snaiperę, apdovanotą visais šlovingiausiais sovietų ordinais. Mūsų šeimos kurį laiką bendravo. Ir ji kalbėjusi, kad sapnuoja po daugelio metų tuos turbūt irgi suskaičiuotus jaunus vokiečių kareivėlius, konkrečius veidus, į kuriuos buvo paleidusi kulką. Ne žemėn susigėrusį priešų kraują, ne pergalės šventę.

Ko tik nematė ta garsi Vilniaus vieta! Kai 1940-aisiais užėjo tarybų valdžia, buvo siūloma Aušros vartus nugriauti ir nutiesti greitkelį į Minską. Skaičiau to meto spaudoj, buvo toks karingas laikraštis „Laisvoji mintis“. Vis dėlto nenugriovė, gal neišdrįso ar greičiausiai nespėjo.