1977-ųjų gegužę su „Dainų klubo“ atstovais keliavome į Rytprūsius. Iš Kauno į Karaliaučių dundėjo vietinis traukinukas. Grupelė mūsų nedidelė, gal kiek per dešimt. Vadovas patarė nepirkti bilietų ir be reikalo nešvaistyti trijų rublių. Kai vagone pasirodė kontrolierius, visi mūsiškiai pakilo, apstojo jį ir ėmė garsiai dainuoti.

Liūdnai atrodo ta lietaus nudrengta bronzinė figūrėlė; liūdnas rudens peizažas aplinkui, plikos medžių šakos ir šiukšlinas fontanas. Berniuko galva užversta aukštyn, akys įsmigusios į dangų, jis nepaleidžia žuvies. Įžvelgtum čia viltį, kad viskas bus gerai. Bet gerai nebuvo. Arūnas Baltėnas fotografavo 1984 metais. Skulptūrai dar buvo likę gyventi penkeri šešeri metai ar panašiai. Dabar jau seniai ten tuščia.

Dėl to turbūt dėsninga, kad gegužės vakarais iš bažnyčių traukiasi Mergelės Marijos litanija. Pasakok nepasakojęs, kaip per gegužines pamaldas žmogus nejučiom gali atgauti tikėjimą, viltį ir meilę. Motina meilingoji, Motina geroji patarėja, Aukso namai, Nusidėjėlių gynėja…

Daugialypis, su savo peripetijomis tas mielas paveiksliukas. XX a. pradžios nežinomo Lietuvos fotografo nuotrauka iš nežinomo lietuviško kaimo. Simpatiška pavasario scena su kaimo vaikučiais.

Dar nuostabu, kad tuose rokerių portretuose, Šventojo Rašto žodžiais tariant, dažnai nėra nei vyro, nei moters. Lyg matytum įgyvendintą apaštalo Pauliaus pažadą krikščionių bendruomenei. Arba, jei dar toliau, – ir pačią rojaus būseną.

Dviejų sesučių portretas su knyga. Galėtų būti kaip pasveikinimas visiems Knygų mugės proga. Laikiau nuotrauką kelerius metus stalčiuje. O dabar atėjusi tarytum jos valanda. Kad profesoriai, rašytojai, kunigai fotografuojasi apsikabinę foliantus, nieko nuostabaus. Vaikams anų laikų fotografai brukdavo į rankas meškiukus arba lėles, sodindavo ant triratuko, medinio arkliuko ar bent ant tėvų kelių. Su knyga vaikus, ir dar taip rimtai,…

Man tai viena gražiausių nuotraukų, kurias esu kada nors matęs. Nežinomas fotografas, pats nenujausdamas, sukūrė šedevrą. Kokie vaikų veidai, koks jų išsirikiavimas! „Minelės rimtos“, – sakytų Vaižgantas.

Kada nors pasieks mus (ir jau dabar pasiekia) garsas apie stebuklus Ukrainos apkasuose ir griuvėsiuose per tris praėjusias karo žiemas. Anąsyk iš ten atkeliavo nuotrauka, kaip šalia apdegusio negyvo daugiabučio būrelis vaikų lipdo iš sniego senį besmegenį.

Kokios Kalėdos būtų be angelų! Ir nereikia čia šypsenėlių. Toje istorijoje viską nuo pradžios iki galo padaro angelai. Kas atneša Marijai žinią, kad ji taps Dievo Sūnaus motina? Kas nakčia, Jėzui gimus, sukelia ant kojų Betliejaus piemenis, kad tie skubėtų pagarbinti gimusio Išganytojo? Arba per visą juodą pietietišką dangų galingais balsais paleidžia: Gloria in excelsis Deo! Kas paskui sapne kuždės…