…tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu. O žaltys buvo suktesnis už visus kitus…

Bet Zionas sako: „Paliko mane VIEŠPATS, užmiršo mane Dievas.“

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: „Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas. Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės. Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį: aš esu VIEŠPATS.“ Kun 19, 1–2. 17–18   Šiame Kunigų knygos skyriuje, skirtingai nuo…

Jei pasirenki, tu pajėgi laikytis įsakymų ir ištikimai vykdyti jo valią. Jis padėjo prieš tave ugnį ir vandenį;

Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o VIEŠPATIES šlovė palydės iš paskos. Tada šauksies, ir VIEŠPATS atsilieps, kai pagalbos prašysi, jis tars: „Aš čia!“ Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi,…

Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelio. Staiga ateis į savo Šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti jam pasirodžius? Juk jis yra kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei…

Tačiau patyrusieji vargą neliks tamsoje. Kaip seniau {VIEŠPATS} buvo pažeminęs Zebuluno kraštą ir Naftalio kraštą, taip ilgainiui jis išaukštins Pajūrio vieškelį, kraštą į vakarus nuo Jordano, tautų Galilėją. Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. Tu išaukštinai tą tautą, suteikei jai didį džiaugsmą. Tavo akivaizdoje jie džiūgauja lyg pjūties džiaugsmu, lyg dalydamiesi grobiu. Nes tu sutriuškinai…

„Tu esi mano tarnas, – man pasakė, – Izraeli, per tave savo šlovę apreikšiu!“ „Dabar tvirtai nusprendė VIEŠPATS, kuris mane savuoju tarnu dar motinos įsčiose padarė, kad aš Jokūbą jam parvesčiau, – Izraelis pas jį būtų surinktas. Aš esu pagerbtas VIEŠPATIES akyse, mano Dievas – manoji jėga!“ „Per maža, – sako jis, – tau būti mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines…

Štai mano tarnas, kurį aš remiu, –   mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi.   Apgaubiau jį savo dvasia,   kad neštų tautoms teisingumą.   Ne šauksmu ar pakeltu balsu, –   gatvėje nesigirdės jo balso.   Net palaužtos nendrės nelauš   nei blėstančio dagčio negesins.