Bet žodžiai vaikas ir vaikystė bus patys brangiausi ir svarbiausi, kol švęsime Kalėdas. Kurdamas Jėzaus gimimo istoriją, evangelistas Lukas ant kelių buvo pasisodinęs mažą vaikelį ir jam pirmajam skyrė savo fantastišką pasakojimą, kurio nepralenks jokios kitos šio pasaulio pasakos.

Kita nuostabi advento motina, vyresnioji, prie sūnaus lovos išbudėjo dvidešimt metų, jam taip ir nenubudus. Sakė niekada nebuvusi tokia artima savo vaikui, kaip tais budėjimo metais. Dabar jau abu palydėti į kapus. Neatsakiau sau į klausimą, ar galima Kristaus laukimą, gūdų ir nesuvokiamą, pakeisti štai tokiais dalykais, gal dar mažesniais, paprastesniais.

Bet štai stebuklas: juo didyn tas neatitikimas tarp švelnaus, svajingo atvaizdo, droviai nuleistų Madonos akių ir to, kas dedasi aplinkui, juo labiau ana tikrovė stulbina, erzina, įtraukia į savo pinkles atsitiktinį praeivį, to nenorintį ir tam nepasiruošusį. Ar kartais nebus tai didysis mūsų laikų paradoksas?

Belsti, nuolankiai, kantriai ar kitąsyk – su trenksmu, lyg paklaikus, į uždarus vartus, tik jau ne mums priklausančioje teritorijoje, yra ir didžioji Vėlinių tradicijos prasmė. Knock-knock-knockin’ on heaven’s door, – neskubriai ringuoja savo liūdną Vėlinių himną nobelistas Bobas Dylanas.

Kai sekmadienio vakarą laikiau mišias Bernardinų bažnyčioje ir mąsčiau apie neatšaukiamą Dievo gailestingumą, apie mums pažadėtą pokylį Dangaus karalystėje, netrukus po to prie Žirmūnų tilto į ledinį Neries vandenį puolė jauna moteris.

Lygiai mėnuo, turbūt labai simboliškai, Juodojo kaspino dieną skiria nuo lietuviškos Holokausto dienos. Rugsėjo 23-iąją uždarytas Vilniaus getas, o tai buvo galas jo išlikusiems gyventojams. Paneriai arba koncentracijos stovykla. Abi tos datos primins ir primins, jog prisidirbta. Ne tik visų okupantų, bet ir mūsų pačių, iš abiejų pusių, bailiai, begėdiškai.

Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! – linksmai šūktelėjo sesuo vienuolė Nijolė Sadūnaitė. Po kojomis granitiniam Adomui Mickevičiui, rugpjūčio 23-iąją, kai buvo minima Juodojo kaspino diena ir ano lemtingai nesankcionuoto mitingo jubiliejus.

Dėl to viso graudumo, kad Mergelė Marija mus palieka, kad pabėga gandrai ir vasara, kad išeinama iš tėvynės ar iš pasaulio, yra viena maža paguoda: anksčiau turėjo kas nors būti. Kad atsisveikinant diltų, eitų liesyn ranka, prieš tai negana tik šiaip paprasto labas.

Šiemet man dingtelėjo, kad bažnytinė vasara (ar vasaros Bažnyčia, tėvo Saulaičio terminu) labai panaši į tai, kas dėdavosi anuo metu antitarybinio pogrindžio baruose. Pusė parapijiečių išsilaksto vasaroti. Tuzinas chorų, nenutildomai dūzgusių per kiekvienas mišias, dabar lyg užkerėti netenka žado…

Kai laukiu dabar savo zylės, sielovados ir dvasingumo neišsižadu. Jei ir negiedosime kartu Aukščiausiojo garbei, vis tiek tai jis viską maloningai dėlioja ir tvarko pagal savo planą. Suveda ir suriša. Dar yra prisakęs mokytis mums laisvumo ir lengvumo iš dangaus sparnuočių.