Kas tapo atlygiu, dvasine kompensacija Teofiliui Matulioniui ir kitiems iš KGB požemių, nėra tik altorių garbė ar panašūs dalykai. Česlovas Kavaliauskas, kitas garsus anų laikų dvasininkas, sakydavo, kad lageris išgelbėjęs jo kunigystę. Jis kunigaudamas susidraugavo su kažkokia kaimo felčere, rengėsi mesti bažnytinę tarnybą ir tuoktis.

Ar po Jėzaus žygio neturėjo baigtis slaptųjų protokolų politika danguje? „Jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs“, – gal tai skaidrumo ir viešumo pažadas? Mainais už nesėkmes loterijose gauname patį Jėzų, slaptųjų protokolų naikintoją. Arba, teisingiau tariant, jis gauna mus, ir vėl prasilošusius.

Pagrečiui, viena paskui kitą išėjo dvi panašios (ir nepanašios) knygos. Štuthofo konclageryje, Dievų miške, kunigo Stasio Ylos sukurti pamokslai, paskaitos, maldos. Kita knyga – vilniškio jaunuolio Icchoko Rudaševskio dienoraštis, rašytas pusantrų metų būnant gete. Abu autorius sujungia 1943-ieji.

Lietuvoje savo džiaugsmui išmėginti popiežius pasirinkęs specifines vietas: KGB požemius, Holokausto šešėlį, kalinių ir ligonių kompaniją. Nesunku nutuokti, ką jis kalbės. Tokios vietos jau būna užkrautos. Po lygiai siaubo ir vilties.

Vilkpėdėje ant kažkokių sandėlių ar garažų iš tolo šviečia užrašas, parodijuojantis lenkišką Vilniaus vardo formą. Žodis Wil-No storai perbrauktas ir pakeistas kitu: Wil-Yes. Kai tik važiuoju pro šalį, nežinia kodėl šmėkšteli mintyse Jėzaus figūra. Aišku, kad tikėjimas – tai daugybė yes Jėzaus pusėn. Nuolatinis kalenimas to vienintelio žodžio.

Garsi bardė ir pacifistė Joana Baez, aplankiusi Getsemanę ir supratusi, kas vyksta, pareiškė: meilės apsėstas Mertonas atrodęs jai giliausio žmogiškumo išraiška. Ji dar nežinojo, kad jos baladė „Silver Dagger“ buvo abiejų įsimylėjėlių himnas.

Paradoksas, bet religinė kalba, kurią išgirsta mūsų laikų žmogus, vis labiau tolsta nuo šio pasaulio gudrybių ir joms giminingų bažnytinių praktikų. Tai nėra polinkis į radikalizmą ar fundamentalizmą, bet tikras dvasinių dalykų alkis ir dvasinė nuojauta, paslaptingasis sensus fidei.

  Gal pasiekus tam tikrą amžių, Vasario 16-osios ir visų lietuviškų įvykių ano amžiaus pradžioje, ir turbūt apskritai patriotizmo, man nebus be Maironio. Sakyk ką nori, šaipykis, bet tai tiesa. Jeigu verta iš viso dainuoti apie tėvynę, tai niekas kitas mums taip jos neišdainavo. Keliolika „Pavasario balsų“ leidimų – ne vien iš pagarbos klasikui ar kad leidėjai ir pardavėjai užsidirbtų.…

  Kol tęsiasi švenčių sezonas, kunigai išbando devynis amatus. Žinoma, pirmiausia jie – visų iškilmių maršalkos, profesionalai. Kalėdų seneliai ir Velykų bobutės. Koncertų ir vaidinimų rengėjai, atlikėjai, žavingi konferansjė. Bažnytinių dekoracijų inžinieriai. Nesyk švenčių proga buvau aistringai įsitraukęs į kulinariją bei konditeriją. Kunigai reklamuoja šventinius maratonus, patys juose bėga. Jei minėtum naująją evangelizaciją, tai ji čia vykdoma tikrai plačia vaga.…

Bažnyčiai būtų pats laikas imtis juodo kasdienio darbo karo lauko ligoninėje. Senas kunigas jėzuitas, užkalbinęs sykį mieste ir pagyręs įdomias radijo laidas, homilijų tekstus, pabaigoje linkėjo, kad Bažnyčioje atsirastų daugiau veiksmo.