Laiku ir nelaiku ] Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi? Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą? Mane puola ir prievartauja; vaidai kyla, barniai nesiliauja.

Vargas tiems, kurie Zione savimi patenkinti, ir tiems, kurie ant Samarijos kalno saugiai jaučiasi! Vargas tiems, kurie guli dramblio kaulo lovose, dykaduoniauja savo guoliuose, valgo ėriukus, paimtus iš kaimenės, ir veršius iš gardo!

VIEŠPATS tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė. Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliejo sau veršį ir jam aukoja, sakydami: „Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė.

O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį; jo kilmė siekia senų senovę, seniai praėjusius laikus.

Ateinu surinkti visų tautų ir giminių. Jos ateis ir išvys mano šlovę. Duosiu ženklą jiems ir tuos, kurie iš jų bus išlikę, pasiųsiu pas tautas: į Taršišą, Putą ir Ludą, Mešechą, Tubalą ir Javaną, – į tolimąsias salas, kurios niekuomet negirdėjo garso apie mane, neregėjo mano šlovės.

Rūkų rūkas! – sako Koheletas. – Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui.

Tuomet VIEŠPATS tarė: „Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą taip padidėjo ir jų nuodėmė yra tokia sunki, kad aš turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgėsi pagal mane pasiekusį šauksmą. O jei ne, aš žinosiu.“ Iš ten tat du vyrai pasuko ir ėjo Sodomos link. Tuo tarpu Abraomas pasiliko stovėti prieš VIEŠPATĮ.

VIEŠPATS pasirodė jam prie Mamrės ąžuolų, sėdinčiam pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos. Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus. Juos pamatęs, jis nubėgo nuo palapinės angos jų pasitikti ir, nusilenkdamas iki žemės, tarė: „Mano viešpatie, jei randu malonę tavo akyse, neaplenk savo tarno.

„Sugrįžęs pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas jo įsakymus ir įstatus, surašytus šioje Mokymo knygoje. Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas.

Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite dėl jos linksmi visi, kurie ją mylite! Džiūgaukite kartu su ja visi, kurie dėl jos liūdėjote!