O Kalėdų labiausiai reikia seneliams. Jie adoruoja naujagimį ir traukia į save jo šventus syvus. Atgyja, atjaunėja. Švyti nuo prisiminimų. „Aš jau senis, ir mano žmona nebejauna“, – skundžiasi angelui vienas iš Evangelijos personažų. Abu susilauks sūnaus, keistuolio Jono Krikštytojo, ir atsidurs Kalėdų scenoje.

Norėtųsi pagaliau advento, – nesvarbu, tylaus ar panašaus į turgų, – kuris nors laikinai sustabdytų Kristaus paieškas. Pareigą, taip pat galimybę ir poreikį žūtbūt užuosti žemėje jo pėdsakus, ištraukti jį į dienos šviesą, nes kitaip Bažnyčią ir pasaulį ištiksianti katastrofa. Liktume be Dievo, pasmerkti kosminei našlaitystei.

Šią savaitę visiems Lietuvoje nenumatyta kelionė į Šiluvą. Ar Šidlavą – pagal Žemaitės raštus. Eimuntas Nekrošius taip padarė, kad jo laidotuvės sutaptų su maldininkų maršrutu į garsiąją šventovę. Žinoma, ten kažkur jo gimtosios vietos, sodyba, vaikystės gražumas, bet vis tiek – per Marijos rankas ar glėbį, kitaip nebūtų nė pačios Šiluvos.

Viskas pildosi net kalendoriškai, su juokingu mokykliniu tikslumu. Išsyk po Helovino nakties, auštant Visų Šventųjų rytui, pasibeldė į duris angelas. Tiksliau, beldė ne jis, o kitas brolis pranciškonas. Matau baltą maišą iš plastmasės pluošto, į tokius kolūkiuose pildavo zuperį. „Nuo Staselės“, – sako.

  Spalio vakarą, jau gerai pritemus, Šv. Jono bažnyčioje baigėsi gedulinės mišios už Adolfą Ramanauską-Vanagą. Daug žmonių, kurie dar prisimena 1957-uosius, kurie patys matė mišką ir visa, kas būdavo po to. Bet ir jaunimo tiršta, ne iš projektų suplaukę. Jau prieš kelerius metus, laidojant Tauragėje partizaną Liūtą, kunigas pranašavo, jog laisvės kovų naratyvas sklando virš mūsų galvų ir laukia savo…

  Net popiežiaus Pranciškaus malda ir užtarimas nepakeis to, kas turi ateiti. Ruduo jau tikras, ne kalendorinis. Jo prigimtis būti atsisveikinimu, išsiskyrimais. Dar tebeviešint popiežiui, parapijoje laidotuvės. Paskui iš Sibiro tolybių rusiška esemeska, jog pasimirė nuo senų laikų pažįstama moteris. Buvo anuomet jauna rajoninio laikraščio „Leninskaja pravda“ korespondentė. Ten jos dėka įvyko ir mano paties žurnalistinis debiutas legalioje spaudoje, aprašiau…

Teologija – mokslas apie Dievą, bet Pranciškus siūlo teologijai nebūti savimi patenkinta, narcisistiška, nesimėgauti savo vidinėmis tiesomis, bet paimti už rankos kitą žmogų. Nuolat būti įsikūnijusiu Žodžiu. Švelnumo teologijai skirta rodyti, koks grožis yra jaustis Dievo mylimam. Ir dar, ir dar, ir dar.

  Pamokslininkas pasveikino su šventąja vasara. Dar nebuvau taip girdėjęs. Turbūt dėl atlaidų karuselės. Per liepą buvo atlėgę, o paskui vieni po kitų. Ir žmonių vietomis pilni šventoriai. Apsivainikuosime, pasišlovinsime popiežiaus vizitu. Kas dar drįstų piktžodžiauti, kad lietuviai atšalę nuo tikėjimo ir miršta kaimo parapijos, likusios be kaimenės ir be ganytojų? Atlaidas – sakoma apie Alksnėnus. Gal ir kitur. Gražu.…

   Vilniaus vienuolyno broliukas nuo pat ryto brazdinosi savo celėje, darė generalinę tvarką. Išneša šūsnį senų „Šiaurės Atėnų“ ir subruka į šiukšlių dėžę virtuvėje. Pagal visas in-strukcijas, metodiškai. Ant dėžės užrašas „Popierius“. Mūsų vyresnysis jau prieš kelerius metus pasiūlė rūšiuoti atliekas. Kitur pažymėta, kad čia plastikas arba depozitas, o štai čia – stiklas, jo paprastai daugiau negu popieriaus. Kas kitas,…

  Jaunas neofitas, pasikrikštijęs savo noru prieš kelerius metus, dabar lyg per išpažintį dėsto, kad vasarą jam nesinori į mišias ir apskritai sunkiai „tikisi“. Žvilgteliu į gražiai nudegusį kūną ir nesistebiu dėl dvasinės sausros, užklupusios tikėjimo naujoką. Bandau prisiminti, kaip kitados būdavo man pačiam birželio viduryje. Bėgdavau nuo minčių apie Dievą ar ne? Dingdavo jis iš mano vasaros horizonto, mirtinai…