PublicistikaPolis
Tautinės mažumos XX a. Lietuvos istorijos verpetuose
Šių metų vasario 24 d. Vilniaus knygų mugėje kalbinau du istorikus – dr. Tomaszą Błaszczaką iš Lenkijos ir dr. Yves’ą Plasseraud iš Prancūzijos – apie tautinių mažumų (lenkų, žydų ir baltarusių) vaidmenį XX a. Lietuvos valstybingumo kūrimo ir netekties procesuose. Pokalbį pavadinome „Tautinės mažumos XX a. Lietuvos istorijos verpetuose“, ketindami paliesti ne tik teigiamus lietuvių ir šių tautų politinio…
Apie #metoo kaltininkų gynybą
Buvo* laikai, kai įsigyti „naują“ vergą iš Afrikos buvo pigiau, nei palaikyti jau turimo sveikatą. Buvo laikai, kai rasizmas ir eugenika buvo mokslo sritys. Buvo priverstinės sterilizacijos laikai. Buvo laikai, kai antisemitizmas buvo oficiali ne vienos Europoje veikusios politinės partijos programa.
Spragos dominavimo logikoje
Man „demokratija“ yra „disensuso“ forma. Šią disensuso galią ir siekiu atgaivinti: „žmonių galia“ yra paradoksali tų, kurie neturi galios, kurie nėra įgalioti ja naudotis, galia; todėl ji niekuomet nėra duotybė ir visuomet turi būti atsiimta iš tų, kurie yra „įgalioti“ valdyti.
Rašymas ir literatūros kūrinys „post-truth“ pasaulyje
Leidykla „Kitos knygos“ neseniai išleido vieno žymiausių šių dienų vengrų rašytojų László Krasznahorkai romaną „Priešinimosi melancholija“.
Apie protesto „laisvę pagal išskaičiavimą“
Protestuodami būkite budrūs, kad jūsų neapjuostų „stop policija“ juosta. Tada staiga atsidursite ten, kur jums būti nebegalima, ir turėsite pasišalinti. Jei nuspręsite nesitraukti savanoriškai, jus tiesiog sulaikys – jėga būsite nutempti į komisariatą.
Pasvarstymai apie šimtmetį
Skyrelyje „Žinios iš Lietuvos“ paskelbta: „Med. d-ras Pranas Mažilis, sugrįžęs iš Krokuvos į tėviškę ir apsilankęs Vilniuje, ketina susikurti Panevėžyje ir ten gydytojauti.“ Pranas Mažylis, 1913 m. baigęs Krokuvos universitetą, akušerijos klinikų Kaune kūrėjas, vienas garsiausių tarpukario Lietuvos medikų, yra profesoriaus Liudo Mažylio senelis.
Ar tik mums vieniems skauda?
Žingsniuoju Varšuvos gatvėmis. Galiausiai prieinu tai, ko ieškojau, – Plac Unii Lubelskiej. Mūsiškai – Liublino Unijos aikštę. Manyje prabunda senosios Lietuvos istorijos brangintojas, kuriam taip pat nuolat įdomu, kaip kas ką atmena. Įsiamžinu aikštės pavadinimą nurodantį ženklą. Lietuvoje tokio nerasi.
Pastatykit, po galais, tą paminklą ir grįžkim prie klasinių santykių
Esu postmodernistas. Balsavau už kalvą. Vytis man ne prie širdies. Bet jei kam nors jo iškėlimas Lukiškių aikštėje suteiktų ramybės ir padėtų pamatyti už nugaros besidarbuojantį kailialupį, tuomet aš sutinku pakeisti savo nuomonę.
Kelios padrikos mintys apie stabus, linijas, pilietinę visuomenę ir liberalizmą
Mano galvą okupavęs klausimas iš pirmo žvilgsnio neatrodo rišlus: kas sieja angelus, balvonus ir pilietinę visuomenę? Bet pamėginsiu. Pradėsiu atsakymo paieškas nuo šiandien populiariausių raktažodžių: Bartas ir Vanagaitė…