Publicistika

Kas bu­vo „va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“?

KA­RO­LIS KLIM­KA Šian­dien mes pra­ti­na­mi apie va­ka­rie­tiš­ką orien­ta­ci­ją – ir net de­mok­ra­ti­ją – kal­bė­ti bū­tuo­ju lai­ku. Pa­vyz­džiui, eu­ro­par­la­men­ta­ras Le­o­ni­das Dons­kis sa­kė, kad „į Va­ka­rus in­teg­ra­vo­mės sėk­min­gai“. An­drius Biels­kis pri­me­na, kad „Lie­tu­va 2004 m. re­fe­ren­du­me dėl na­rys­tės ES vie­na­reikš­miš­kai pa­si­sa­kė už, taip iš­reikš­da­ma sa­vo „pro-va­ka­rie­tiš­ką“ orien­ta­ci­ją.

Pa­gir­ki­me vie­ni ki­tus

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Ne­se­niai bu­vau pa­pra­šy­ta pa­ko­men­tuo­ti, kas nau­jo ir įdo­maus per me­tus įvy­ko li­te­ra­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me. Gė­da bu­vo aiš­kin­tis, kad nau­jų kny­gų skai­ty­mo no­ri ne­no­ri pri­va­lai iš­si­ža­dė­ti ne vien dėl lai­ko sto­kos. Ta­čiau tai tu­ri ir eko­lo­gi­nę pras­mę – grįž­ti prie se­nie­nų, su­si­pirk­tų ka­dai­se ir ati­dė­tų „pen­si­jai“. Tar­kim, ran­di kaž­ka­da įsi­gy­tą nu­kai­no­tą Pro­us­to „So­do­mą ir Go­mo­rą“ ir su įdo­mu­mu per­skai­tai.

Šiuolaikinė Lietuvos kultūra – be įtampos, srautų ir pavojaus

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Ne­se­niai ap­si­lan­kęs Vil­niu­je ir vie­šą pa­skai­tą skai­tęs pa­sau­li­nio ly­gio aka­de­mi­kas Ter­ry Eagle­to­nas ga­lė­tų bū­ti sim­bo­liš­kas pa­ža­das, kad Lie­tu­vos kul­tū­ri­nis-in­te­lek­tu­a­li­nis gy­ve­ni­mas taip pat ka­da nors ga­lės bū­ti ly­gia­ver­te eu­ro­pi­nių ir glo­ba­lių kul­tū­ri­nių ten­den­ci­jų da­li­mi.

Mums rašo

Publikacijos „Ak­so­mi­nis“ ge­no­ci­das, „ak­so­mi­nės“ re­vo­liu­ci­jos ir „ne­skaid­rūs“ rin­ki­mai“ la­ko­niš­kas tę­si­nys „Šiau­rės At­ėnų“ skai­ty­to­jai re­gu­lia­riai su­pa­žin­di­na­mi su An­driaus Mar­tin­kaus kū­ry­ba. Nau­jau­sia pub­li­ka­ci­ja 2012 m. lap­kri­čio 30 d. Nr. 45 (1111) dar kar­tą pa­tvir­ti­no ne­ei­li­nį au­to­riaus li­te­ra­tū­ri­nį ta­len­tą

Švie­sa virš miš­ko

VY­TAU­TAS KIN­ČI­NAI­TIS Juo­dą lap­kri­čio va­ka­rą nuo ve­dan­čio į Ši­lu­vą ke­lio virš Duk­to miš­ko juos­tos, kur va­sa­rą ky­la rau­do­na sau­lė, ma­to­si blau­si to­li­mo mies­to pa­švais­tė. Gy­ve­ni­mas ru­tu­lio­ja­si tam­sos ir švie­sos jė­gų san­dū­ro­je, is­to­ri­jos maz­gai ne­iš­nar­plio­ja­mi, ci­vi­li­za­ci­jos rai­da pil­na prieš­ta­ra­vi­mų

Apie Vil­niaus pa­min­kluo­se dūs­tan­čią is­to­ri­ją

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Maž­daug prieš me­tus Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je vy­ko pa­ro­da, ku­rio­je bu­vo eks­po­nuo­ja­ma ar­chy­vi­nė me­džia­ga apie Vil­niaus pa­min­klus, nuo XIX a. pa­bai­gos sto­vė­ju­sius žy­miau­sio­se mies­to vie­to­se. Nu­ste­bi­no ne tik tai, kiek daug jų bu­vo ir ko­kiu mas­tu bu­vo sten­gia­ma­si „įpa­min­klin­ti“ mies­tą, bet ir tai, ko­kiu grei­čiu, at­si­žvel­giant į po­li­ti­nes ap­lin­ky­bes, jie kei­tė­si.

„Ak­so­mi­nis“ ge­no­ci­das, „ak­so­mi­nės“ re­vo­liu­ci­jos ir „ne­skaid­rūs“ rin­ki­mai

ANDRIUS MARTINKUS Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jo­je esa­ma šė­to­niš­ku­mo, ku­ris ski­ria ją nuo vis­ko, ką ma­tė­me, ir, gal­būt, nuo vis­ko, ką pa­ma­ty­si­me. Jo­seph de Maist­re „Jei iš tie­sų pra­dė­tu­me kal­bė­ti apie tai, kas šian­dien vyks­ta, tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie mo­der­ni­ą­ją oku­pa­ci­ją, et­no­ci­dą, gal­būt net ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“

Lap­kri­čio skai­ty­mai

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Tarp de­šim­tos ir pen­kio­lik­tos mė­ne­sio die­nos kios­kus pa­sie­kia li­te­ra­tū­ri­nis žur­na­las „Me­tai“. To­mis die­no­mis bu­džiu prie kios­ko: ar jau? Keis­ta, juk ga­lė­čiau sau ra­miai stu­di­juo­ti sto­ro­ką se­mio­ti­kų žur­na­lą „Bal­tos lan­kos“, ku­rio te­ma – so­cia­li­nės sko­nio prak­ti­kos.

Savaitės sakinys

Su­ici­di­nė vals­ty­bė

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Pas­ta­rų­jų me­tų kon­teks­te, kai dau­ge­lis aist­rin­gai da­ly­vau­ja psi­cho­zė­je dėl iš­au­gu­sios emig­ra­ci­jos mas­tų, pa­sa­ky­ti, kad Lie­tu­va yra su­ici­di­nė vals­ty­bė, tur­būt nė­ra ra­di­ka­lu. Nuo­lat vi­sais in­for­ma­ci­niais ka­na­lais tran­sliuo­ja­mos sen­sa­cin­gos ži­nios