Publicistika
Naujos kolonializmo formos
arba Kaip aš išvažiavau Afrikos gelbėti
Ko tyli rimti kritikai
Numirė Romualdas Granauskas. LRT pagerbė rašytoją Agnės Marcinkevičiūtės filmu (jis atrodo viso labo atsitiktinė medžiaga; tačiau gana reta, lituanistei įdomi) ir, žinoma, kankino žiūrovus televiziniu Kazimiero Musnicko „Gyvenimu po klevu“ (o galėjo kankinti bent jau Gyčio Lukšo „Duburiu“). Feisbuką užplūdo pagraudenimai, kad ėmė ir nuvirto paskutinis ąžuolas, jungęs kalbą su žeme ir t. t. Kaip įprasta, ėmiau galvoti apie savo…
Už ką, po šimts, tie nobeliai?
Barackas Obama, Europos Sąjunga, Cheminio ginklo draudimo organizacija, Malala ir niekam nežinomas indas, kurį 2014 m. Nobelio taikos premijos paskelbimo išvakarėse puolė „gūglinti“ netgi jo tautiečiai, – pastaruoju metu šio prestižinio apdovanojimo laimėtojų paskelbimas neapsieina be kritikos, diskusijų ir kontroversijos. Taikos nobelis šiandien tapo pernelyg politiškas? Tai ne vien XXI a. problema (jeigu tai išvis galima vadinti problema): 1906 m.…
Atsigrįžimas į poezijos pagavą
Donato Saukos lituanistikos siekinys – lietuviško žodžio meno savitumo tyrinėjimas. Užmojis keimerinis, dviejų krypčių, apima folkloristiką ir literatūrologiją. Bendra tyrimų intencija ir motyvuojančioji paskata yra humanitarinės lietuvių kultūros bei grožinės savimonės ugdymas. Jautri žodžio poetiškumo pagava, trauka prie humanitaristikos, nepasotinamas žinių alkis, iš prieškario nepriklausomybės ateinanti žmonių solidarumo ir bendrystės atmintis, kitos ankstyvoje jaunystėje prabudusios sąmonės nuostatos, skatinusios Donatą Sauką…
Rusija ir Ukraina
Vartant senąją spaudą žvilgsnis dažnai užkliūva už straipsnių, kurie savo problematika būna labai artimi ir šiai dienai. Ir visiškai nenuostabu, kad vartant žurnalą „Plamia“ („Liepsna“) į akis krito straipsnelis kuklia antrašte „Rusija ir Ukraina. Pokalbis su D. Z. Manuilskiu“. Niekuo neišsiskiriantis, bet labai jau primenantis šių dienų „didžiavalstybinės Rusijos ir slaviškosios Ukrainos“ (Vladimiro Putino žodžiai) santykius. Žurnalą „Plamia“ leido ir…
Samprotavimas apie „penktąją koloną“
Tarp Lietuvoje garsiai samprotaujančių apie vadinamosios „penktosios kolonos“ keliamą grėsmę labai daug yra tokių, kurie pozityvią (jų požiūriu) mūsų šaliai santykių su Rusija perspektyvą sieja ne su kuo kitu, o su… Rusijos „penktąja kolona“. Ar turime reikalą su neišvengiamu didžiosios politikos palydovu cinizmu, verčiančiu savo šalies sėkmę sieti su jos geopolitinės varžovės nesėkme, kitaip tariant, su tos varžovės „penktosios kolonos“…
Quo vadis, lietuvių kalba?
Šiandien kalbotyrininkai ir lingvistai dažnai reiškia susirūpinimą dėl prastėjančio lingvistinio raštingumo ir kalbos kokybės. Tokios tendencijos pastebimos apytikriai nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų. Paradoksalu, bet tenka klausti – kas atsitiko, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas ir valstybinės kalbos statuso sugrąžinimas tapo iššūkiu lietuvių kalbai? Pirmiausia nereikia užmiršti, kad šiandieninė kalbos situacija yra vertinama lyginant su sovietmečiu. Tai reiškia, kad kalbama apie…
Kas mums trukdo uždirbti?
Puikybė ir tingumas. Taip, kartais tam trukdo paprasčiausia puikybė, prisidengusi orumo kauke, ir tingumas, išvirstantis nepripažinto genijaus rypavimais. Taip, čia ir vėl aš. Sveiki, „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai, šiandien grįžtu prie to, kas mums, meno ir kultūros pasaulio žmonėms, trukdo uždirbti. Puikybė ir tingumas tikrai nėra vieninteliai dalykai, trukdantys gyventi taip, kaip gyventi galėtume. Tačiau šįsyk aptarsiu būtent juos. Ne sykį…
(Ne)turėti
Mes, sovietmečio vaikai, neturėjome daug ko. Pirmiausia, žinoma, laisvės. Bet laisvę prarado mūsų tėvai. Mums teko nemeilė. Iš šalies žiūrint, atrodė netgi atvirkščiai: moterys, kurių kūnai gviešės žemės derlumo, buvo kiek pažliugusios, pasiruošusios priimti sėklą, spalvotos kartūno suknelės, simbolizuojančios popierinį linksmumą, braškėdavo per siūles, kurias tekdavo išleisti, ir saulėje jau spėjęs nublukti kartūno piešinys ūmai sužaižaruodavo vidinėje suknelės pusėje paslėptomis…
Apie „Šiaurės vasarą“ – labai susidomėjus, bet nerimtai
Nebuvau Biržuose praeitą vasarą, į kur nusikėlė „Šiaurės vasaros“ sambūris. Tad tikriausiai praleidau pernai sakytas oracijas šio krašto grožiui ir išskirtinumui. Pernai tikriausiai buvo pamedituota, kad kas labiau už tikrąją Lietuvos šiaurę galėtų tikti vasaros pabaigos sambūriui, kurio pats „žodinis prekės ženklas“ suformuotas su ta nuoroda į šiaurę. O jau pernai prisilaksčius paežerėm, suprantama, šiemet „Šiaurės vasaroje“, tame kultūrinių, profesinių…
