DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Maž­daug prieš me­tus Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je vy­ko pa­ro­da, ku­rio­je bu­vo eks­po­nuo­ja­ma ar­chy­vi­nė me­džia­ga apie Vil­niaus pa­min­klus, nuo XIX a. pa­bai­gos sto­vė­ju­sius žy­miau­sio­se mies­to vie­to­se. Nu­ste­bi­no ne tik tai, kiek daug jų bu­vo ir ko­kiu mas­tu bu­vo sten­gia­ma­si „įpa­min­klin­ti“ mies­tą, bet ir tai, ko­kiu grei­čiu, at­si­žvel­giant į po­li­ti­nes ap­lin­ky­bes, jie kei­tė­si.

ANDRIUS MARTINKUS Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jo­je esa­ma šė­to­niš­ku­mo, ku­ris ski­ria ją nuo vis­ko, ką ma­tė­me, ir, gal­būt, nuo vis­ko, ką pa­ma­ty­si­me. Jo­seph de Maist­re „Jei iš tie­sų pra­dė­tu­me kal­bė­ti apie tai, kas šian­dien vyks­ta, tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie mo­der­ni­ą­ją oku­pa­ci­ją, et­no­ci­dą, gal­būt net ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Pas­ta­rų­jų me­tų kon­teks­te, kai dau­ge­lis aist­rin­gai da­ly­vau­ja psi­cho­zė­je dėl iš­au­gu­sios emig­ra­ci­jos mas­tų, pa­sa­ky­ti, kad Lie­tu­va yra su­ici­di­nė vals­ty­bė, tur­būt nė­ra ra­di­ka­lu. Nuo­lat vi­sais in­for­ma­ci­niais ka­na­lais tran­sliuo­ja­mos sen­sa­cin­gos ži­nios

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Šį kar­tą ir­gi neap­si­ei­ta be kon­tro­ver­si­jų. Šie­met Eu­ro­pos Są­jun­gai (ES) sky­rus No­be­lio tai­kos pre­mi­ją už „še­šias­de­šim­ties me­tų dar­bą sie­kiant tai­kos ir su­si­tai­ky­mo, ug­dant de­mok­ra­ti­ją ir gi­nant žmo­gaus tei­ses“, įsi­uto ne tik kon­ser­va­to­riai, bet ir kai­rie­ji.

ANDRIUS MARTINKUS Žvel­giant į es­mę, „skan­da­lin­ga­sis“ Ro­meo Cas­tel­luc­ci spek­tak­lis nė­ra joks skan­da­las vi­suo­me­nė­je, ku­rio­je ne­lai­ko­mi skan­da­lin­gais Vol­tai­re’o, Mar­xo, Niet­zschės, Freu­do, Sar­tre’o, Rus­sel­lo, Frank­fur­to mo­kyk­los ir dau­gy­bė ki­tų teks­tų, pri­klau­san­čių ko­vos prieš Die­vą ir Jo Baž­ny­čią mil­ži­nų plunks­nai.

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ Jau se­no­kai ne­inu į spek­tak­lį, fil­mą, kon­cer­tą, ne­per­ku kny­gos „ak­lai“, t. y. pa­si­ti­kė­da­ma su­in­te­re­suo­tų ren­gė­jų, lei­dė­jų ir kri­ti­kų nuo­mo­ne. Ki­taip kny­gy­nuo­se grieb­čiau kny­gas, ku­rių už­pa­ka­li­nia­me vir­še­ly­je ra­šo­ma: „pa­sa­ko­ji­mas ne­pa­leis jū­sų vi­są nak­tį…“, „su­kre­čian­ti gy­ve­ni­mo ir mir­ties aki­sta­ta“ etc.

VYGANTAS VAREIKIS Ke­lios min­tys po re­ak­ci­jos į Ro­meo Cas­tel­lu­cci spek­tak­lį Vi­sų pir­ma pa­reiš­kiu, kad spek­tak­lio ne­ma­čiau, o ke­lios pa­sta­bos bus ne apie spek­tak­lio tu­ri­nį ar me­ni­nį ly­gį ir ne apie tai, ko­kie epi­zo­dai žei­džia krikš­čio­nių jaus­mus.

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Daug kas – tarp jų ga­ly­bė me­ni­nin­kų, in­te­lek­tu­a­lų – nu­ste­bo su­ži­no­ję, kad Sei­me svars­to­mos dvi re­zo­liu­ci­jos dėl re­ži­sie­riaus Ro­meo Cas­tel­luc­ci spek­tak­lio „Apie Die­vo sū­naus vei­do kon­cep­ci­ją“, siū­lan­čios pa­smerk­ti ir už­draus­ti spek­tak­lį.