PublicistikaAktualijos

Mažų mažiausiai naivios pastabos apie aktyvizmą socialiniuose tinkluose

DONATAS PAULAUSKAS Kolega Marius Plečkaitis savo tekstą apie socialiniuose tinkluose bruzdančią demokratiją („Šiaurės Atėnai“, I.11) užbaigė įkvepiančiai: „Taigi kalbėti apie socialinius tinklus kaip apie demokratijos ir žmogaus teisių realaus gynimo pavyzdį yra mažų mažiausiai naivu.“

Formos ir transformacijos

ŽYDRŪNAS DRUNGILAS Netikėtos transformacijos vyksta visai čia pat, galima sakyti, už durų. Kolegų leidžiamas savaitraštis „Literatūra ir menas“ vieną dieną ėmė ir išsinėrė iš juodų ir baltų (ir šiek tiek žalių) marškinėlių tapdamas ryškiaspalviu povu.

Kovos programos

JONAS KIRILIAUSKAS Pas mus su bet ko­kio­mis pro­ble­mo­mis yra ko­vo­ja­ma. Jos ne­spren­džia­mos, ne­ti­ria­mos jų at­si­ra­di­mo prie­žas­tys, ne­ban­do­ma jų ša­lin­ti, bet ieš­ko­ma ko­vos bū­dų, kaip įveik­ti pro­ble­mų pa­sek­mes. Tam ku­ria­mos pro­gra­mos ir į jas su­ra­šo­mi tie ko­vos bū­dai.

Apie sąvokų išgryninimą

RO­MU­AL­DAS OZO­LAS Jei­gu su­tik­si­me, kad žo­džiai ne­ta­pa­tūs daik­tams, o gy­ve­ni­mas – te­ori­joms ir ide­o­lo­gi­joms, tai, ma­tyt, tra­ge­di­ja ne­lai­ky­si­me ir fak­to, kad kiek­vie­nos epo­chos žmo­nės sa­vo gy­ve­ni­mui api­bū­din­ti su­si­ku­ria sa­vo žo­dy­ną – ir bui­ties žo­džius, ir aukš­tuo­sius dva­sios sluoks­nius reiš­kian­čias są­vo­kas.

Kul­tū­ra ir me­nas – ver­tin­ga, jei tai ku­ria vy­rai

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je pa­skelb­ti še­ši Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­re­a­tai, iš­rink­ti iš dvy­li­kos ko­mi­si­jos pa­skelb­tų pre­ten­den­tų. Vis­kas lyg ir gra­žu, tik vie­na „smul­kme­nė­lė“ – nei tarp lau­re­a­tų, nei tarp pre­ten­den­tų ne­bu­vo nė vie­nos mo­ters.

So­cia­li­niuo­se tin­kluo­se bruz­dan­ti de­mok­ra­ti­ja

MARIUS PLEČKAITIS Ne­se­niai te­ko skai­ty­ti Zyg­mun­to Bau­ma­no straips­nį „Do Fa­ce­bo­ok and Twit­ter help spre­ad De­moc­ra­cy and Hu­man Rights?“ („Ar „Fa­ce­bo­ok“ ir „Twit­ter“ pri­si­de­da prie de­mok­ra­ti­jos ir žmo­gaus tei­sių sklei­di­mo?“), pub­li­kuo­tą „So­cial Eu­ro­pe Jour­nal“ (2012.V.8).

Kas bu­vo „va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“?

KA­RO­LIS KLIM­KA Šian­dien mes pra­ti­na­mi apie va­ka­rie­tiš­ką orien­ta­ci­ją – ir net de­mok­ra­ti­ją – kal­bė­ti bū­tuo­ju lai­ku. Pa­vyz­džiui, eu­ro­par­la­men­ta­ras Le­o­ni­das Dons­kis sa­kė, kad „į Va­ka­rus in­teg­ra­vo­mės sėk­min­gai“. An­drius Biels­kis pri­me­na, kad „Lie­tu­va 2004 m. re­fe­ren­du­me dėl na­rys­tės ES vie­na­reikš­miš­kai pa­si­sa­kė už, taip iš­reikš­da­ma sa­vo „pro-va­ka­rie­tiš­ką“ orien­ta­ci­ją.

Pa­gir­ki­me vie­ni ki­tus

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Ne­se­niai bu­vau pa­pra­šy­ta pa­ko­men­tuo­ti, kas nau­jo ir įdo­maus per me­tus įvy­ko li­te­ra­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me. Gė­da bu­vo aiš­kin­tis, kad nau­jų kny­gų skai­ty­mo no­ri ne­no­ri pri­va­lai iš­si­ža­dė­ti ne vien dėl lai­ko sto­kos. Ta­čiau tai tu­ri ir eko­lo­gi­nę pras­mę – grįž­ti prie se­nie­nų, su­si­pirk­tų ka­dai­se ir ati­dė­tų „pen­si­jai“. Tar­kim, ran­di kaž­ka­da įsi­gy­tą nu­kai­no­tą Pro­us­to „So­do­mą ir Go­mo­rą“ ir su įdo­mu­mu per­skai­tai.

Šiuolaikinė Lietuvos kultūra – be įtampos, srautų ir pavojaus

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Ne­se­niai ap­si­lan­kęs Vil­niu­je ir vie­šą pa­skai­tą skai­tęs pa­sau­li­nio ly­gio aka­de­mi­kas Ter­ry Eagle­to­nas ga­lė­tų bū­ti sim­bo­liš­kas pa­ža­das, kad Lie­tu­vos kul­tū­ri­nis-in­te­lek­tu­a­li­nis gy­ve­ni­mas taip pat ka­da nors ga­lės bū­ti ly­gia­ver­te eu­ro­pi­nių ir glo­ba­lių kul­tū­ri­nių ten­den­ci­jų da­li­mi.

Mums rašo

Publikacijos „Ak­so­mi­nis“ ge­no­ci­das, „ak­so­mi­nės“ re­vo­liu­ci­jos ir „ne­skaid­rūs“ rin­ki­mai“ la­ko­niš­kas tę­si­nys „Šiau­rės At­ėnų“ skai­ty­to­jai re­gu­lia­riai su­pa­žin­di­na­mi su An­driaus Mar­tin­kaus kū­ry­ba. Nau­jau­sia pub­li­ka­ci­ja 2012 m. lap­kri­čio 30 d. Nr. 45 (1111) dar kar­tą pa­tvir­ti­no ne­ei­li­nį au­to­riaus li­te­ra­tū­ri­nį ta­len­tą