PublicistikaAktualijos

TEATRO VAIDUOKLIS

Hamletas ir lietuviškas absurdas

Apie Teatrą seniai nieko liūdnesnio nesu skaitęs už „Menų faktūroje“ paskelbtą diskusiją „Teatrų metai. Ar jie buvo?“…

VALDAS DEBESIS

Gera-mirt-oi

Apie reklamą, kasdien girdimą radijo bangomis. Maloni, šilta, jauki, šiuo atveju, pašalusiu balsu, labiau – išpurtusia nosies gleivine ir dėl to užgulusiom balso stygom…

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Kol ūžia skalbiamoji

Vėlus vakaras ir naktis yra ramybės laikas – vienoms, esu girdėjusi, suguldžius vaikus ir prisėdus prie vertimų namų jausmą užantspauduoja tyliai dūzgianti indaplovė, o man skalbimo mašinos garsai įtvirtina darbingo namudiškumo būsenas. Kol rašau, skalbiamoji burzgia tarsi lėktuvas – tai kyla, tai leidžiasi, tai ima cypsėti, tarsi būtų atliktas dviejų valandų reisas iš taško A į tašką B (kaip ir…

SKIRMANTĖ RAMOŠKAITĖ

Tamsus (ap)švietimas

Klausiau LRT televizijos laidos „Laba diena, Lietuva“ ir dar kartą nusivyliau neprofesionalumu šito viso žiniasklaidos giganto – jie vis perša ir perša arba savo, arba bent populistų nuomones… Siužetas buvo apie mokytojų streiką. Ir ką geriausio prisimenu iš siužeto, tai atvirai rodomą ironiją ir pajuoką. Bent jau jų pasirinkti žodžiai buvo nei šiokie, nei tokie – mokytojų posėdį jie vadino…

EMILIJA LIEGUTĖ

Arklys bėga, žolė auga

Tai buvo linksmumėlio „Naisių vasaros“ teatre, atvykusiame į Vilnių! Vaidino miuziklą, sukurtą pagal Vytauto V. Landsbergio idėją, dainavo Vytauto Kernagio dainas pagal Marcelijaus Martinaičio tekstus. Aktorių neminėsiu, nes jų net vienuolika ir vaidina taip puikiai, kad kiekvienam reikėtų atskiros studijos. Kas be ko, tačiau savo rašinį pradėjau ne tuo žodžiu. Nors miuziklas ir linksmas, ir šmaikštus, etnografiškas, vis vien ne kikenau, kaip…

MARIJA SAJEKAITĖ

Naujos kolonializmo formos

arba Kaip aš išvažiavau Afrikos gelbėti

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Ko tyli rimti kritikai

Numirė Romualdas Granauskas. LRT pagerbė rašytoją Agnės Marcinkevičiūtės filmu (jis atrodo viso labo atsitiktinė medžiaga; tačiau gana reta, lituanistei įdomi) ir, žinoma, kankino žiūrovus televiziniu Kazimiero Musnicko „Gyvenimu po klevu“ (o galėjo kankinti bent jau Gyčio Lukšo „Duburiu“). Feisbuką užplūdo pagraudenimai, kad ėmė ir nuvirto paskutinis ąžuolas, jungęs kalbą su žeme ir t. t. Kaip įprasta, ėmiau galvoti apie savo…

MARIJA SAJEKAITĖ

Už ką, po šimts, tie nobeliai?

Barackas Obama, Europos Sąjunga, Cheminio ginklo draudimo organizacija, Malala ir niekam nežinomas indas, kurį 2014 m. Nobelio taikos premijos paskelbimo išvakarėse puolė „gūglinti“ netgi jo tautiečiai, – pastaruoju metu šio prestižinio apdovanojimo laimėtojų paskelbimas neapsieina be kritikos, diskusijų ir kontroversijos. Taikos nobelis šiandien tapo pernelyg politiškas? Tai ne vien XXI a. problema (jeigu tai išvis galima vadinti problema): 1906 m.…

RIMANTAS SKEIVYS

Atsigrįžimas į poezijos pagavą

Donato Saukos lituanistikos siekinys – lietuviško žodžio meno savitumo tyrinėjimas. Užmojis keimerinis, dviejų krypčių, apima folkloristiką ir literatūrologiją. Bendra tyrimų intencija ir motyvuojančioji paskata yra humanitarinės lietuvių kultūros bei grožinės savimonės ugdymas. Jautri žodžio poetiškumo pagava, trauka prie humanitaristikos, nepasotinamas žinių alkis, iš prieškario nepriklausomybės ateinanti žmonių solidarumo ir bendrystės atmintis, kitos ankstyvoje jaunystėje prabudusios sąmonės nuostatos, skatinusios Donatą Sauką…

Rusija ir Ukraina

Vartant senąją spaudą žvilgsnis dažnai užkliūva už straipsnių, kurie savo problematika būna labai artimi ir šiai dienai. Ir visiškai nenuostabu, kad vartant žurnalą „Plamia“ („Liepsna“) į akis krito straipsnelis kuklia antrašte „Rusija ir Ukraina. Pokalbis su D. Z. Manuilskiu“. Niekuo neišsiskiriantis, bet labai jau primenantis šių dienų „didžiavalstybinės Rusijos ir slaviškosios Ukrainos“ (Vladimiro Putino žodžiai) santykius. Žurnalą „Plamia“ leido ir…