PDR
PDR’e viskas galima
Ruduo be bokštelio
Labiausiai konferencijoje palietė Viktoro Rudžiansko paprasta, bet tiesi kalba. Jis bando įtikinti knygą norintį leisti poetą, kad leidimas tėra poezijos knygos paskandinimas – duodi knygynams knygas, bet po trijų, keturių ar penkių mėnesių parsiveži jas dėžėmis, kokius 90 procentų.
Trisdešimtasis „Poetinis Druskininkų ruduo“
Užčiaupk burną, širdis atšals, – pasakiau plačiai bežiovaujančiai ir burnos neprisidengiančiai draugei. Stovėjom ant Merkinės piliakalnio (paskutiniu „Poetinio Druskininkų rudens“ akordu šiemet tapo neilga ekskursija po Merkinę, krašto muziejuje pagerbiant ten gimusį ir gyvenusį poetą Stasį Stacevičių), galvas draskant rudeniniam vakariui, jau verčiančiam gūžtis ir suptis į paltus. Šiemet bobų vasarai aplenkus jubiliejinį, trisdešimtąjį, PDR, oras buvo gana žvarbus,…
PDR
Jau labai rimtai atsibodo „šūdai ir tamsa“. Būti apskurusiu, susisukusiu, pasipiktinusiu, nebūtinai besiprausiančiu, visa keikiančiu autsaideriu dar nereiškia nei alternatyvos, nei kokybiškų tekstų. Tai pigi poza, unikalumu panaši tik į 2000-aisiais tarp paauglių plitusį EMO judėjimą, kur visi išskirtiniai, bet beveik neatskiriami.
„Galiu praleisti Venclovą, bet ne Nastaravičių“, arba Širdelės PDR’e
Šiemet į festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“ vyksti pirmą kartą. „Tu dar nebuvai PDR’e?! Ei, būtinai turi važiuoti!“ – taip ir panašiai skambėdavo aplinkinių reakcijos, pasakius, kad niekada nebuvai Druskininkuose tuo magišku metu, paprastai sutampančiu su bobų vasaros pradžia. Nevažiuodavai, matyt, todėl, kad baimindavaisi tos svaigios, stogą raunančios fantasmagorijos, apie kurią girdėdavai iš pasakojimų (kažkas vos neiškrito pro langą, prasiskėlė…
Apie Druskininkus
Nesusipratimas visa tai: diskusijos, kur niekas nedrįsta diskutuoti, skaitymai, kur nei vedėjai, nei skaitovai nesupranta, ką veikia: kol lauki savo eilės – nieko negirdi, nes nervinies, kai sulauki – eini parūkyt, nes nervai atslūgsta. Nerangūs renginiai, nerangūs poslinkiai, pranešimai ir balsai.
