ARŪNAS KAZYS KYNAS Gardine Mindaugo laikus mena Koložos cerkvė, kurios konfesinį priklausomumą pabrėžia jai suteiktas Šv. Boriso ir Glebo titulas. Praeitame šimtmetyje dalis šventyklos pastato nuslinko nuo skardžio į Nemuną. Netikėta griūtis padėjo atskleisti iki XX a. nežinotą statybos paslaptį – plytose įspaustus ženklus.

Pateikiame sudėtingo likimo žmogaus, žvejo, literato Vinco Baublio, gimusio 1965 m. Paperlojo k., Varėnos r., šiuo metu gyvenančio Veisiejuose, Lazdijų r., tekstą. Laiške jis rašė, kad dar trijų savaičių kūdikis buvo ištiktas komos, ji smarkiai atsiliepė sveikatai, vėliau daugelį kartų ligoninėse buvo jungiamas prie gyvybę palaikančios aparatūros ir dažnai kone per stebuklą ar per išskirtinį gajumą likdavo gyvas.

MARGARITA GAUBYTĖ Įvairiaspalvės Bolivijos turtas – senąsias šaknis išlaikiusios tradicijos, neatskiriamos nuo kasdienio gyvenimo. Jos labai sinkretiškos, nes atsirado inkų laikais ir nuo XV a. ilgainiui susimaišė su krikščioniškomis, šiuos kraštus pasiekusiomis iš Ispanijos.

VY­TAU­TAS KIN­ČI­NAI­TIS Ko­jo­mis, min­ti­mis per­žen­gęs baž­ny­čios, mu­zie­jaus ar va­di­na­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­to slenks­tį at­si­du­ri ki­to­je tik­ro­vė­je. Pa­ma­tų ak­me­nys šio­je te­ri­to­ri­jo­je lyg ir to­kie pat kaip lau­kuo­se, bet jau ir ki­to­kie, nu­ak­me­nin­ti, įgi­ję ki­to­kią reikš­mę. Vis­kas ten ne taip… Ty­tu­vė­nų baž­ny­čio­je ir vie­nuo­ly­ne bu­vau už­pra­ei­tą va­sa­rą.

RI­MAN­TAS ŽI­LE­VI­ČIUS Va­sa­ra lei­pė­jo pa­čia­me pui­ku­me – lau­kuo­se siū­ba­vo bit­krės­lės, o ra­mu­nė­lės ne­pa­si­da­vė, per sprin­dį pa­šok­da­mos aukš­čiau. Jo­na­žo­lės stie­bė­si iki pu­siau­jo, kve­pė­da­mos bal­za­mu, švel­nia och­ra įsi­lie­da­mos į il­giau­sių die­nų gro­žį.

AL­DO­NA RA­DU­ŠY­TĖ Šur­mu­lia­vo Vil­niaus cen­tras. Su No­ber­ta su­si­ti­ko­me prie links­mai ap­megz­tų me­de­lių Vin­co Ku­dir­kos aikš­tė­je. Ge­di­mi­no pro­spek­to pa­la­pi­nė­se ga­ra­vo ry­žiai su dar­žo­vė­mis ir mė­sa, čirš­kė­jo šaš­ly­kai, dai­li­nin­kai, stik­liai ir kal­viai ne­sve­tin­gai žvel­gė į pra­ei­nan­čius, bet nie­ko ne­per­kan­čius žmo­nes.

VI­TA­LI­JUS MI­CHA­LOV­SKIS Kam te­ko pa­ke­liau­ti po Vo­kie­ti­ją, tik­riau­siai at­krei­pė dė­me­sį į se­na­jai vo­kie­čių ar­chi­tek­tū­rai bū­din­gus dai­lius na­me­lius, ku­rių įvai­riau­sio­mis spal­vo­mis da­žy­tų sie­nų plo­tai yra įrė­min­ti dau­gy­bės guls­čių, sta­čių ir įstri­žai iš­dės­ty­tų medinių tašų, su­tei­kian­čių pa­sta­tams ne­pa­kar­to­ja­mą vaiz­dą.

Bu­vo pats 2009 m. va­sa­ros vi­du­rys. Kul­tū­ros dar­buo­to­jams at­kal­bė­ju­si apie va­sa­ros šven­čių pa­pro­čius ir „tri­bū­ną“ už­lei­du­si ko­le­gei, iš­smu­kau į mies­te­lį. Į ran­ki­nę dėl vi­sa ko bu­vau įsi­me­tu­si ir se­nu­ką dik­to­fo­ną. Ma­žam kam­ba­rė­ly­je til­po tik dvi lo­vos, spin­te­lė ir ta­bu­re­tė. Kai­rė­je gu­lė­jo vy­ras. Vei­das – kau­lai, ap­trauk­ti gels­va oda, už­merk­ti vo­kai.

MAR­GA­RI­TA GAU­BY­TĖ Dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių Ka­lė­doms pra­de­da­ma reng­tis gruo­džio pra­džio­je. Bo­li­vi­jo­je, kur apie aš­tuo­nias­de­šimt nuo­šim­čių gy­ven­to­jų sa­ve lai­ko Ro­mos ka­ta­li­kais, šur­mu­lys prieš šven­tes ma­žai kuo ski­ria­si nuo mums įpras­to­jo