LiteratūraVertimai

Požemių karalystė

MA­REK ZA­GAŃCZYK Ka­pa­vie­tė yra ne­to­li Sar­te­a­no. Pa­čia­me mies­te vei­kia ar­che­o­lo­gi­jos mu­zie­jus, tu­rin­tis pui­kią et­rus­kų me­no ko­lek­ci­ją, nors ma­žai kas už­su­ka jos pa­si­žiū­rė­ti. Ne­pri­si­me­nu, ka­da su­ži­no­jau apie ka­pa­vie­tės at­ra­di­mą ir ka­da pir­mą kar­tą pa­ma­čiau ją puo­šian­čių pie­ši­nių spal­vo­tas nuo­trau­kas.

CARL MICHAEL BELLMAN. Eilės

„Tyla prieš Bellmaną“ – taip kartais apibūdinama visa Šve­dijos li­teratūra iki Carlo Michaelio Bellmano (1740–1795) epo­chos. Bell­ma­nas rašė užstalės dainas, Biblijos pa­ro­di­jas, dramas, proginius, re­liginius eilėraščius. Parašyti svariausius kū­rinius, „Fredmano epis­to­les“ ir „Fredmano dainas“ (jos iš­verstos bene į 20 kalbų), jį įkvė­pė gar­sus to meto lai­k­ro­di­nin­kas Johanas Fredrikas Fredmanas – Stok­holmo ori­gi­na­las ūžautojas

Kartais Michaelis tyli

MOJCA KUMERDEJ Na­mas, ku­ria­me gy­ve­nu, yra di­de­lis. Bet ta­me na­me ne­gy­ve­no­me vi­są lai­ką. Kai bu­vau dar vi­sai ma­ža, gy­ve­no­me bu­te, bet aš to ne­pri­si­me­nu.

LEE TZU PHENG. Eilės

Lee Tzu Pheng gimė 1946 m. Singapūre. 1972 m. ap­gy­nė filosofijos doktoratą Singapūro universitete. Nuo 1980 m. dės­tė anglų literatūrą Nacionaliniame Singapūro uni­ver­si­te­te. Ji yra viena žymiausių Singapūro poetų.

Optimizmo tironija

STEFAN CHWIN Ne­ra­šy­ta nū­die­nos mo­kyk­los (ypač pres­ti­ži­nės pri­va­čios mo­kyk­los) dog­ma – ug­dy­ti sėk­mei. Tam yra prie­žas­čių. Mo­kyk­los tu­ri ska­tin­ti jau­nuo­lius mo­ky­tis, o kiek­vie­na sėk­mės is­to­ri­ja pa­di­di­na ad­re­na­li­no kie­kį jų krau­jy­je, taip, be abe­jo­nių, pa­ge­rin­da­ma mo­ty­va­ci­ją.

Po penkerių metų

TONY GLOEGGLER Mano brolis buvo pakeliui pas dantistę, kai antrasis lėktuvas įsirėžė keturiais aukštais žemiau nei jo darbovietės biuras. Niekada daugiau nebepasakojo apie vyruką, tarpininkaudavusį futbolo lažyboms

Užgrobtas namas

JULIO CORTÁZAR Na­mas mums pa­ti­ko: be to, kad bu­vo erd­vus ir se­nas (mat šiais lai­kais ne­sun­ku at­si­kra­ty­ti se­nų na­mų daik­tais), dar ir sau­go­jo pri­si­mi­ni­mus apie mū­sų pro­se­ne­lius, se­ne­lį iš tė­vo pu­sės, tė­vus ir vi­są vai­kys­tę.

Monte Amiata

MA­REK ZA­GAŃCZYK Gra­žiau­sias ke­lias į slė­nį ve­da siau­ru plen­tu iš Mon­te­pul­ča­no. Ne­daug prie jo sta­ti­nių ir ju­dė­ji­mas ne­di­de­lis. As­fal­to juos­ta bė­ga tarp vy­nuo­gy­nų, iš­dės­ty­tų ma­lo­niais akiai ge­o­met­ri­niais raš­tais. Ša­lia jų pie­vos ir pu­šų gi­rai­tė. Kur ne kur aguo­nos ir ro­žės čia pat, ša­lia vy­nuo­gie­no­jų juos­tų

Daugybos rezultatas

JEV­GE­NIJ REIN Tai at­si­ti­ko prieš dau­ge­lį me­tų, rug­pjū­čio 20-ąją. Rug­pjū­čio 20-oji – Va­si­li­jaus Ak­sio­no­vo gi­mi­mo die­na. Jau bu­vo iš­ėju­sios pir­mo­sios Ak­sio­no­vo kny­gos „Žvaigž­dė­tas bi­lie­tas“ ir „Apel­si­nai iš Ma­ro­ko“*. Jis bu­vo įžy­mus, vi­sų my­li­mas, su jo var­du bu­vo sie­ja­ma ru­sų pro­zos at­gai­va.

ANNA ACHMATOVA. Eilės

Pilkaakis karalius Šlovinu skausmą – tai mano lemtis! Mirė karalius pilkom akimis. Rudenio vakaras buvo tvankus. Vyras, parėjęs trumpam į namus, Sakė: „Anądien medžioklėj šernų Kūną po ąžuolu rado senu.