LiteratūraVertimai

Optimizmo tironija

STEFAN CHWIN Ne­ra­šy­ta nū­die­nos mo­kyk­los (ypač pres­ti­ži­nės pri­va­čios mo­kyk­los) dog­ma – ug­dy­ti sėk­mei. Tam yra prie­žas­čių. Mo­kyk­los tu­ri ska­tin­ti jau­nuo­lius mo­ky­tis, o kiek­vie­na sėk­mės is­to­ri­ja pa­di­di­na ad­re­na­li­no kie­kį jų krau­jy­je, taip, be abe­jo­nių, pa­ge­rin­da­ma mo­ty­va­ci­ją.

Po penkerių metų

TONY GLOEGGLER Mano brolis buvo pakeliui pas dantistę, kai antrasis lėktuvas įsirėžė keturiais aukštais žemiau nei jo darbovietės biuras. Niekada daugiau nebepasakojo apie vyruką, tarpininkaudavusį futbolo lažyboms

Užgrobtas namas

JULIO CORTÁZAR Na­mas mums pa­ti­ko: be to, kad bu­vo erd­vus ir se­nas (mat šiais lai­kais ne­sun­ku at­si­kra­ty­ti se­nų na­mų daik­tais), dar ir sau­go­jo pri­si­mi­ni­mus apie mū­sų pro­se­ne­lius, se­ne­lį iš tė­vo pu­sės, tė­vus ir vi­są vai­kys­tę.

Monte Amiata

MA­REK ZA­GAŃCZYK Gra­žiau­sias ke­lias į slė­nį ve­da siau­ru plen­tu iš Mon­te­pul­ča­no. Ne­daug prie jo sta­ti­nių ir ju­dė­ji­mas ne­di­de­lis. As­fal­to juos­ta bė­ga tarp vy­nuo­gy­nų, iš­dės­ty­tų ma­lo­niais akiai ge­o­met­ri­niais raš­tais. Ša­lia jų pie­vos ir pu­šų gi­rai­tė. Kur ne kur aguo­nos ir ro­žės čia pat, ša­lia vy­nuo­gie­no­jų juos­tų

Daugybos rezultatas

JEV­GE­NIJ REIN Tai at­si­ti­ko prieš dau­ge­lį me­tų, rug­pjū­čio 20-ąją. Rug­pjū­čio 20-oji – Va­si­li­jaus Ak­sio­no­vo gi­mi­mo die­na. Jau bu­vo iš­ėju­sios pir­mo­sios Ak­sio­no­vo kny­gos „Žvaigž­dė­tas bi­lie­tas“ ir „Apel­si­nai iš Ma­ro­ko“*. Jis bu­vo įžy­mus, vi­sų my­li­mas, su jo var­du bu­vo sie­ja­ma ru­sų pro­zos at­gai­va.

ANNA ACHMATOVA. Eilės

Pilkaakis karalius Šlovinu skausmą – tai mano lemtis! Mirė karalius pilkom akimis. Rudenio vakaras buvo tvankus. Vyras, parėjęs trumpam į namus, Sakė: „Anądien medžioklėj šernų Kūną po ąžuolu rado senu.

CHRIS WALLACE-CRABBE. Eilės

Chrisas Wallace’as-Crabbe’as – poetas ir eseistas – gi­mė 1934 m. Baigęs mokyklą dirbo pinigų kalykloje ir kitus dar­bus Melburne. 1987–1988 m. – Harvardo universiteto Aus­tralijos studijų profesorius, 1973 ir 2005 m. – Venecijos uni­versiteto vizituojantis profesorius. Pirmasis jo poezijos rin­kinys išėjo 1959 m.

Gat­vė, pa­vil­jo­nas

OL­JA SA­VI­ČE­VIĆ-IVAN­ČE­VIĆ Bu­vo anks­tus ry­tas, kai jis pa­su­ko į au­to­ma­gist­ra­lę, o ta­da už po­sū­kio iš­vy­do mer­gi­ną, iš­kė­lu­sią nykš­tį. Mer­gi­na sto­vė­jo prieš kaž­ko­kią smuk­lę pa­ke­lė­je, jo­je bu­vo ga­li­ma už­si­sa­ky­ti ėrie­nos, aikš­te­lė­je pa­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį ir per­nak­vo­ti, bet da­bar bu­vo už­da­ry­ta.

Prancūziški atspindžiai

ADAM SZCZUCIŃSKI Ar­ly­je Pir­mą kar­tą per dvi­de­šimt me­tų ruo­šiuo­si ke­liau­ti su tė­vu. Rug­pjū­čio nak­tis šal­ta, skais­čiai švie­čia mė­nu­lis. Krau­na­mės daik­tus sku­bė­da­mi, ge­na­mi vei­kiau nuo­ty­kių troš­ki­mo ne­gu bū­ti­nu­mo. Du su­au­gę vy­rai, be­si­kal­ban­tys rim­tai tik apie spor­tą ir orą.

García Márquezas: me­di­niu vei­du

IVÁN UL­CHUR COL­LA­ZOS Ivánas Ul­chu­ras Col­la­zo­sas – ko­lum­bie­tis, gy­ve­nan­tis Ek­va­do­re. 1987 me­tais Os­ti­ne (Tek­sa­se) įgi­jo is­pa­na­kal­bių ame­ri­kie­čių li­te­ra­tū­ros dak­ta­ro laips­nį. Bu­vo dien­raš­čių „El Co­mer­cio“ ir „Hoy“ ap­žval­gi­nin­kas. Žy­miau­sia esė kny­ga – „García Márqu­e­zas: apie juo­ką ir ki­tus vieš­pa­ta­vi­mus“