LiteratūraVertimai
[miškų ir laukų dvasios]
Pilkosios zonos žemė periodiškai pražioja nasrus,
kad mumis numalšintų karo badą.
Mes pasisiūlėme karui patys, kad jis malšintų
badą mumis
ir paliktų mūsų šalį ramybėje.
Tramontana
Į pamirštą Donbaso kaimą ėjome naktį. Buvo nepakenčiamas ankstyvas ruduo, toks šiltas, kad po geltonu „skoču“ pažymėtomis liemenėmis marškinėliai lipo prie prakaituotų kūnų. Akimirką pastovėjau po dangumi be mėnulio ir uodžiau orą. Jis buvo toks sausas, kad, rodės, tuoj tuoj ims šnarėti nuo tylių darnių mano vaikinų judesių, o šioji naktis akimoju suplyš gabalais.
Nejučia persigando
nes niekaip negalėjo parašyti žodžio, reiškiančio ją pačią: mo mat eris motris teris
Iš „Gėlių parduotuvės su azalijomis“
Tai, kas slypėjo žmonių galioje, buvo daroma: ruošiamasi priimti gyvenimo staigmenas. Pasirodė, kad krūtingi porceliano torsai nemoka kitaip pasitikti gyvenimo, kaip tik vilkėdami naujomis, dar nesunešiotomis suknelėmis.
Nulinis taškas
Galbūt tai geriausias metas suvokti savo gyvenimą kaip gyvenimą ir galimą mirtį kaip mirtį, atsisakyti perviršio, dirbtinai sukaupto per metus, praleistus tamsoje. Tirštoje ir patogioje tamsoje, kurią pats susikūrei ir kuria taip tikėjai. Tai – nulinis taškas. Riba kaip išdava beprasmio kliedesių luobo, už kurio prasideda išsilaisvinimas iš minčių, jausmų, troškimų. Tai visiškas pasinėrimas į save, išsilaisvinimas iš priklausomybių ir pasaulietinio šlamšto. Tai įšventinimas į naują būtybę, kuria niekada nebūčiau tapęs jokiomis kitomis aplinkybėmis.
Kad viskas būtų kaip pas žmones
– Jūs vaidinate didvyrius, žudydami beginklį senį. Nieko, mano Ostapas jums parodys, kaip elgiasi tikri didvyriai… – sušuko senolis ir užtraukė Ukrainos himną: – Šče ne vmerla Ukrainy i slava, i volia…
Žalčių takas
Pagaliau jie vakare susitiko, ir Viga apsimetė truputį nustebusi, kad suteiktų draugei džiaugsmo. Aris nebuvo pasikeitęs – širdingai ir laisvai plepėjo su abiem moterimis, ir būtent jis pasiūlė kitą dieną nuvažiuoti prie ežero gamtos rezervate.
Buvo praėję daugiau nei dvidešimt metų. Vizualių pokyčių, žinoma, buvo įvykę. Vyriškio veido bruožai tapo griežtesni, ir jis truputį raišavo – kažkuri iš jo pasiutusių alpinizmo idėjų pasibaigė sunkiu kritimu.
Gazos Katastrofa
Šviežiai iškeptas tėvelis su sūnumi ir jo mama
padėvėtame karavane,
mobiliame namelyje, kuris tą valandą
žemiškesnis
už bet kurią pasaulio šalį.
Iš mano netobulos burnos, gyvenimo ir būdo
Žinau, kad nemėgsti eilėraščių, ypač mano,
ypač dėl to, kad manieji niekad neateina,
kai tau jų reikia labiausiai, žinau,
mano vidinis gyvenimas manosi gyvenantis išorėje,
bet ne, jis prabunda tik kažkam
per stipriai atsitrenkus, kažką praradus, lyg pavėlavusi…
Iš „Sonetų Krisui“, 36
Bučiuokis atmerktom akim: taip: kada
Bučiuojies. Ir visą kitą svaigų laiką leisk artėt prie jų;
Nemiegantis, meldžiu tavęs (mielasis) siekti
Tamsoj manęs, kaip aš tavęs siekiu,
Staiga atsiskiriam… tik aš abu tada
Ir kada slysta tavo pirštai, tebūsim du
Tiktai, „sapnų toj karalystėj“: norėčiau likti
Vieninteliu priimtu tavo piliečiu.
