LiteratūraVertimai
Du Wolfgango Amadeaus Mozarto laiškai tėvui Leopoldui Mozartui
Labiau čia kaltas mano temperamentas, kuris linkęs į ramų naminį gyvenimą, ne į triukšmingas pramogas, man, kuris nuo jaunumės nebuvau įpratęs rūpintis savo daiktais – skalbiniais, drabužiais ir panašiai, – žmonos reikia kaip nieko kito.
Du anglų kavalieriai [Herrick; Suckling]
Suardo viską laikas: girios mato,
Kaip medžiai griūva, augę daugel metų;
Ir milžinas, aukštesnis už kitus,
Tas šimtametis vadas išdidus, –
Taip vadinu aš ąžuolą galiūną, –
Palinksta, miršta ir be kirvio griūna.
Nebūties priemiestis
„Ne, – atsakiau, – traukiniu važiuosiu
pro seniai, seniai lankytas arba niekad
nematytas vietas.“ Žmonės įlips, išlips,
o aš sėdėsiu, pro langą žvelgsiu,
kaip plaikstosi mano dar
neparašytų eilėraščių fragmentai.
Tylus vėjas
vėjas per gyvenimą dvelkiantis
alsuoja tylų judesį
jis kalba – yra tyla
atvira tau ir man
jis sako – yra baimė
mūsų nebauginanti
Tamsioji medžiaga
Virš kūdros
nematoma
voratinklio gija
laiko lėtai
besisukantį lapą.
Pilkosios bitės
– Jis juk tiesiog jiems po kojomis tįso! – neslėpė pykčio ir sutrikimo Paša. – Galėtų jau ir paimti!
Iš subombarduotos cerkvės pusės pūtė šaltas, dygus vėjas. Paška gaužė galvą į pečius, stengdamasis nuo jo pasislėpti už pakeltos avikailio apykaklės.
Pranešimas genčiai
Jo oda suraižyta lopais, snukis
nudyžtas, pėdos be pirštų!
Jis nesikarsto po medžius! Prieš dėdamas
ką į burną, apsvilina!
Bėkite, broliai, bėkit
nuo šito svečio iš praeities!
Šitaip raportavo beždžionė,
pirmoji išvydusi Darviną.
Rytas ir vakaras
Visą žiemą V… mieste šnekėta tik apie šambeliono F. [namų] prabangą. Moka gyventi – gyrė – parsigabeno dailiausią sidabrą iš Paryžiaus. Virėjui moka dešimt dukatų per mėnesį. O kokie trumai! Baldai – iš Hamso Peterburge, kilimai angliški ir t. t.
Alice B. Toklas autobiografija
Žiemai dar nepasibaigus Gertruda Stein su broliu jau tiek įsibėgėjo, kad nutarė žengti dar toliau ir nusipirkti didelį sezaną, o tada jau sustoti. Tada jie jau sueis į protą.
REC
Visi žavėjosi, kol pamažu visi nuo giminių iki bendradarbių suvokė, kad paveikslėlis galėjo sueižėti bet kurią akimirką. Bet kurią akimirką Nikas galėjo tėkšti lėkštę į žemę. Sudaužyti stiklinę į stalą. Įkąsti padavėjai. Imti užgaulioti priešais sėdintį giminaitį arba pažįstamą žodžiais, kokių tokio amžiaus vaikui nederėtų nė girdėti. Atsikėlęs nuo stalo nutempti su savimi staltiesę – ne atsitiktinai, kad visi linksmai prisimintų per kitą šventę, o tyčia. Nelauktai, bet kurią akimirką. Toks mielas berniukas su varlyte, skyrimu ant šono ir iškrakmolytais marškiniais.
