LiteratūraVertimai
Pranešimas genčiai
Jo oda suraižyta lopais, snukis
nudyžtas, pėdos be pirštų!
Jis nesikarsto po medžius! Prieš dėdamas
ką į burną, apsvilina!
Bėkite, broliai, bėkit
nuo šito svečio iš praeities!
Šitaip raportavo beždžionė,
pirmoji išvydusi Darviną.
Rytas ir vakaras
Visą žiemą V… mieste šnekėta tik apie šambeliono F. [namų] prabangą. Moka gyventi – gyrė – parsigabeno dailiausią sidabrą iš Paryžiaus. Virėjui moka dešimt dukatų per mėnesį. O kokie trumai! Baldai – iš Hamso Peterburge, kilimai angliški ir t. t.
Alice B. Toklas autobiografija
Žiemai dar nepasibaigus Gertruda Stein su broliu jau tiek įsibėgėjo, kad nutarė žengti dar toliau ir nusipirkti didelį sezaną, o tada jau sustoti. Tada jie jau sueis į protą.
REC
Visi žavėjosi, kol pamažu visi nuo giminių iki bendradarbių suvokė, kad paveikslėlis galėjo sueižėti bet kurią akimirką. Bet kurią akimirką Nikas galėjo tėkšti lėkštę į žemę. Sudaužyti stiklinę į stalą. Įkąsti padavėjai. Imti užgaulioti priešais sėdintį giminaitį arba pažįstamą žodžiais, kokių tokio amžiaus vaikui nederėtų nė girdėti. Atsikėlęs nuo stalo nutempti su savimi staltiesę – ne atsitiktinai, kad visi linksmai prisimintų per kitą šventę, o tyčia. Nelauktai, bet kurią akimirką. Toks mielas berniukas su varlyte, skyrimu ant šono ir iškrakmolytais marškiniais.
Nepageidaujamas
Sargyba užstoja man kelią.
Viršijau amžiaus cenzą.
Esu kilęs iš šalies, kurios nebėra.
Dokumentai netvarkingi.
Trūksta antspaudo.
Reikia dar vieno parašo.
Nemoku kalbos.
Neturiu banko sąskaitos.
Neišlaikiau stojamojo egzamino.
Rašymas
pleistras
knyga
dievas
štai
taip
Užgavėnės
Vaikystėje mudu su tėvu buvome kaip broliai. Niekada nevadinau jo tėčiu, visad tik vardu – Sašas. Mama bandė atpratinti nuo šio įpročio. Nesupratau kodėl. „Tėvas“ – tai žmogus, kuris nurodinėja ir baudžia, šitaip elgėsi daugelio draugų tėvai. Sašas niekada manęs nebaudė, net kai iškrėsdavau pačią didžiausią kvailystę.
Nuotrupos iš mano pirmosios jaunystės prisiminimų
Ponia seniūnienė retai kada išvykdavo iš namų, bet jos ekipažą žinojo visa Varšuva: angliška riešutmedžio karieta paauksuotomis lingėmis, baltu velvetu išmuštu vidumi; pora baltų žirgų ilgomis uodegomis, aptingusių dėl amžiaus.
Krikščioniškos perspektyvos pasaulinės krizės metu
Mes, priešingai, gyvename nereligingame pokrikščioniškame pasaulyje, kuriame krikščioniška žinia buvo sakyta ir persakyta tiek kartų, kad tapo visiškai bereikšmė: žmonių ausys užsiveria Dievo žodžiui anksčiau, nei jis yra ištariamas. Šiose sąmonėse krikščionis nebesiejamas su naujumu ir kaita – tik su nepaslankiomis atgyvenusiomis struktūromis.
Kodėl taip? Ar tik dėl to, kad per dvidešimt amžių nusidėvėjo krikščionybės dvasinis naujumas? Žmonės jau ne kartą girdėjo Evangeliją ir ji jiems pabodo? Ar vis dėlto taip nutiko dėl šimtmečiais besitęsiančio pačių krikščionių elgesio – krikščioniškos žinios nepaisymo ir juodinimo?
●
Kaskart vis po gėlę, pasauliui jis žavesį kėlė,
Juo dengėsi visa, kas gyva, tarytum šventybės skraiste.
…Ir verkia šiandieną ne vien Tado Tumo jaunėliai,
O vaikas kiekvienas, belaukiantis tėčio skambučio iš ten.
