LiteratūraVertimai

Indiškoji laikų pabaiga – Kalijuga

Tik tas, kurs duoda krūvą pinigų, tada bus viešpats tarp žmonių,
O viešpatystės priežastis tada jau nebebus garbingoji šeimos kiltis.
Sukauptą turtą skirti ištaigai namų – tokia tad bus mintis,
Ir tik save maloninti, tik mogautis Kalijugoje bus šitoks siekinys.
RON PADGETT

Kaip būti tobulam

Eliminuok visus asmeninio ambicingumo pėdsakus.
Žodžiu „eliminuoti“ nepiktnaudžiauk.
Retkarčiais atleisk savo šaliai. Jei neįstengi, važiuok į kitą.
Pavargęs pailsėk.
 
SIMONA SEMENIČ

Brangusis Vili

Armand Séguin. Baras. 1893
Jana. Vili! Pakelk savo šikną nuo tūliko ir tuoj pat ateik!
Ana. Jana!
Jana. Vili, aš nesiskirsiu!
Ana. Jana!
Jana. Nesiskirsiu!
Ana. Vili!
Jana. Jei tuoj pat neišeisi iš tupyklos, dar tūkstantį metų nesiskirsiu su tavim.

Iš šiuolaikinės lenkų poezijos

Sukiodamiesi tarp lentynų jie ieško tų seniausių, mėgaujasi jų kvapu. Kvapu, kuriuo knygos persismelkia vienatvėje. Viliasi, kad jiems kada nors pavyks surasti tą seniausią, niekada dar neatverstą, laukiančią būtent jų. Ir kartais iš tiesų tai pavyksta. Suranda ją kažkur praeities gilumoje ir ištraukia į dienos šviesą. Nuo tada toji knyga yra vadinama jų vardu.

VACLAV DVORŽECKIJ

Tuloma

O nepadorūs keiksmai! Nuolatinės, kasdienės šlykščios kalbos… Nešvankus plūdimasis buvo normali lagerio kalba. Blatnųjų žargonas, manieros – baisus užkratas visiems kaliniams. Lagerio atmosfera „įsiurbdavo“ visus! Buvo sunku išlikti savimi.

 

Poezijos vertimai

Jei mano traukinys atvyks
Patylomis nakty
Ir garsas, sklindantis aplink,
Tebus tik lėtas ratų girgždesys;
Jei didelis kaip namas, tik šviesesnis,
Laukų prigulęs pakrašty
Tartum garuojantis žvėris jis lauks
Apleistame kely
MARGARET ATWOOD

Pakilt

Martin Munkàcsi. Paplūdimys prieš audrą. 1930
O dabar – ar patikėsi:
tu guli mirties patale.
Tau beliko viena valanda.
Kam – kam gi? – per šitiek metų
būtinai turėjai atleisti?
GEORG TRAKL

Poezijos vertimai

Kai ateina ruduo,
Šviesiai nuskaidrėja giraitė.
Nurimę klajojam palei raudonus mūrus,
O išplėstos akys seka paukščių skrydį.
Vakare kapo urnose nuslūgsta baltas vanduo.
LEJLA KALAMUJIĆ

Paukščių Takas

Anna Ostroumova-Lebedeva. Jekaterinos kanalas. Naktis. 1910

…garsiai paklausiau: „Kodėl nepadarėte mamos iškamšos, kai ji mirė? Galėjome ją laikyti čia arba miegamajame. Rankas ir jai galėjo viela suveržti kaulus, iškimšti šiaudais, žole ir susiūti. Į akiduobes pripilti žemės.“ Iš kišenės ištraukiau du rutuliukus. „O juos nudažyti juodai ir įdėti“, – pasakiau laikydama rutuliukus ties užmerktomis akimis.

MARCEL PROUST

Jūra

Williamo Roppo nuotrauka

Jūra visuomet žavės tuos, kurie pasibjaurėjimą gyvenimu ir trauką paslapčiai pajuto anksčiau negu pirmąsias širdgėlas: lyg nuojauta, kad tikrovės nepakaks jiems patenkinti. Tuos, kuriems nepatyrus dar jokio nuovargio reikia poilsio, jūra paguos, miglotai pakylės. Joje, kitaip negu žemėje, nelieka žmogaus darbų ir žmonių gyvenimo pėdsakų.