LiteratūraVertimai
Poetinis kalendorius
Gerasis senolio Vendimiano darbelis
Troškau suteikt savo broliui galimybę padaryti gerą darbą ir tuo padovanoti jam šventinį džiaugsmą. Ir štai vienas pakišo man nustipusią pelę, o kitas spjovė į mano sandalą.
Amžinai žalias ąžuolas
Įsmeigęs akis į alėjos galą aš laukiu. Ištisas dienas, ištisas valandas laukiu. Aš – tik lūkestis ir tame laukime pirmąsyk jaučiu išsipildymą. Ar laukiu kokio vyro, ar moters (nedrįstu tikėtis tokios laimės), ar tik to tokio apibrėžto ir tokio neužbaigto dalyko, kuris vadinamas įvykiu? Laukiu, kad man būtų atskleista mano lūkesčio priežastis…
Paskutinis
Ilgainiui, kaupiantis amžiui ir patirčiai, Martenas darėsi vis aistringesnis kovotojas ir dalyvaudavo beveik tokioje pat daugybėje lenktynių, kiek šventųjų yra kalendoriuje. Poilsio jis nepažino. Vos baigęs vienas lenktynes, tuojau pat užsiregistruodavo naujam startui. Jo smilkiniai ėmė balti, nugara sukumpo; jis buvo vyriausias iš lenktynininkų.
* * *
Sėdėjau prie savo darbo stalo ir mąsčiau, ką gi nuveikiau šiais metais. Laimėjau dešrainių valgymo varžybas Rod Ailande. Ne, nelaimėjau. Pajuokavau. Tapau rankų lenkimo čempionu Portlande, Meino valstijoje. Melas. Pietų Brazilijoje sugavau didžiausią boa smauglį. Sapnuose. Surenčiau visose Jungtinėse Valstijoje didžiausią namą iš degtukų. Tai bent!
Indiškoji laikų pabaiga – Kalijuga
Kaip būti tobulam
Iš šiuolaikinės lenkų poezijos
Sukiodamiesi tarp lentynų jie ieško tų seniausių, mėgaujasi jų kvapu. Kvapu, kuriuo knygos persismelkia vienatvėje. Viliasi, kad jiems kada nors pavyks surasti tą seniausią, niekada dar neatverstą, laukiančią būtent jų. Ir kartais iš tiesų tai pavyksta. Suranda ją kažkur praeities gilumoje ir ištraukia į dienos šviesą. Nuo tada toji knyga yra vadinama jų vardu.