LiteratūraVertimai
Sportinė dvasia
Tarptautiniu lygmeniu sportas atvirai mėgdžioja karą. Tačiau svarbiausia čia ne sportininkų elgesys, bet požiūris žiūrovų (o podraug su jais ir tautų), kurie dėl šitų absurdiškų kovų tiesiog įsišėlsta, rimtai – kad ir trumpam – įtikėję, jog bėgimas, šokinėjimas ir kamuolio spardymas yra tautos vertės išmėginimas.
Braškės
tavieji keliai tarp manųjų
mėlynos lėkštės ant mūs kelių
braškės žvilgančios
kaitrioj saulės atokaitoj
dažėm jas cukruj
žvelgdami viens į kitą
Birobidžanas
Laikas yra linija. Jis juda lyg linija. Ne, ne ant linijos ar išilgai jos. Ne linijiškai. Visas laikas yra linija. Kartais tiesi, prašukuojanti šios Žemės kraštovaizdžius iš rytų į vakarus. Taip laikas juda kas dieną, tai maloniai panirdamas kaip pirštai mylimojo plaukuose…
Leninas
Vasylis tą vakarą iš sielvarto prisigėrė. Ne dėl to, kad labai mėgo tą marmurinį Leniną, bet, pirma, jis buvo prie jo pripratęs, o antra – turi juk būti tvarka. Kaip čia dabar? Stovėjo sau paminklas kelis dešimtmečius, o čia atėjo ir nugriovė! Vėliau jis pasidalijo sielvartu su priešais gyvenančiu Ivanu, buvusiu klubo vedėju. Po drauge išgerto butelaičio Ivanas sąmoksliškai mirktelėjo ir nusitempė Vasylį į daržinę.
Kada nors ateis laikas
Veltui draugai prašo manęs numirti, kad ir jie pagaliau gautų šansą. Mane nukaldino iš kietos medžiagos, esu tvirtas ir gailesčio nepažįstu. Išravėjau savyje revoliucijų šūkius, būdamas poetu nužudžiau savyje eilėraštį, o dabar ramia sąžine laidoju sportinius batus.
Nepraeinanti praeitis
Tik suaugusi atkreipiau dėmesį į vaikystės dienoraščių keistumą. Dienoraštį visada veždavausi kartu, kai keliaudavome į Sovietų Sąjungą. Nepaisant to, juose neradau įrašų apie Estiją. Dieną prieš kelionę minėdavau daiktų pakavimą, o toliau einantys įrašai siekdavo dienas, kai jau buvome grįžę į Suomiją. Mano vaikystės dienoraščiuose trūksta pusės gyvenimo.
balansas
gyvenimą mirtį pavien
išskyręs nesubalansuosi
atrodys jis amžinas
ji visagalė
o mes kolei kas
tarp jo vis ir jos
Vidus
Radau pilvą kupiną rytojaus
laukiu kol jis išsivers kita puse
o kūną po juo pripildysiu akimirka ir taip
pažinsiu kalbą kuri neišsiteko
ankstesniuose žingsniuose ir nė viename žodyje
Dienoraštis
Daugybė būdų pasakyti vieną dalyką; geriausia forma dažniausiai yra ta, kuri iš pat karto ateina į galvą. Kaip tik toks spontaniškumas pakeri mus Stendhalio kūryboje. Visada atrodo, kad jo mintį pagauni vos iššokusią iš lovos, dar prieš rytinį tualetą. [...] Man patinka ne išsipusčiusi mintis, o susikoncentravusi ir įsitempusi; Montesquieu, Tacito stilius.
Dienoraštis
Kaip nedera jaunystės laikyti tik pažadu, taip ir į senatvę nedera žiūrėti tik kaip į nuosmukį. Kiekvienas amžius gali pasiekti savitą tobulumą. Reikia sugebėti save tuo įtikinti, matyti veikiau tai, ką metai mums atneša, o ne tai, ką iš mūsų atima, ir teikti pirmenybę dėkingumui, o ne apgailestavimams.
