LiteratūraVertimai
balansas
gyvenimą mirtį pavien
išskyręs nesubalansuosi
atrodys jis amžinas
ji visagalė
o mes kolei kas
tarp jo vis ir jos
Vidus
Radau pilvą kupiną rytojaus
laukiu kol jis išsivers kita puse
o kūną po juo pripildysiu akimirka ir taip
pažinsiu kalbą kuri neišsiteko
ankstesniuose žingsniuose ir nė viename žodyje
Dienoraštis
Daugybė būdų pasakyti vieną dalyką; geriausia forma dažniausiai yra ta, kuri iš pat karto ateina į galvą. Kaip tik toks spontaniškumas pakeri mus Stendhalio kūryboje. Visada atrodo, kad jo mintį pagauni vos iššokusią iš lovos, dar prieš rytinį tualetą. [...] Man patinka ne išsipusčiusi mintis, o susikoncentravusi ir įsitempusi; Montesquieu, Tacito stilius.
Dienoraštis
Kaip nedera jaunystės laikyti tik pažadu, taip ir į senatvę nedera žiūrėti tik kaip į nuosmukį. Kiekvienas amžius gali pasiekti savitą tobulumą. Reikia sugebėti save tuo įtikinti, matyti veikiau tai, ką metai mums atneša, o ne tai, ką iš mūsų atima, ir teikti pirmenybę dėkingumui, o ne apgailestavimams.
Du Wolfgango Amadeaus Mozarto laiškai tėvui Leopoldui Mozartui
Labiau čia kaltas mano temperamentas, kuris linkęs į ramų naminį gyvenimą, ne į triukšmingas pramogas, man, kuris nuo jaunumės nebuvau įpratęs rūpintis savo daiktais – skalbiniais, drabužiais ir panašiai, – žmonos reikia kaip nieko kito.
Du anglų kavalieriai [Herrick; Suckling]
Suardo viską laikas: girios mato,
Kaip medžiai griūva, augę daugel metų;
Ir milžinas, aukštesnis už kitus,
Tas šimtametis vadas išdidus, –
Taip vadinu aš ąžuolą galiūną, –
Palinksta, miršta ir be kirvio griūna.
Nebūties priemiestis
„Ne, – atsakiau, – traukiniu važiuosiu
pro seniai, seniai lankytas arba niekad
nematytas vietas.“ Žmonės įlips, išlips,
o aš sėdėsiu, pro langą žvelgsiu,
kaip plaikstosi mano dar
neparašytų eilėraščių fragmentai.
Tylus vėjas
vėjas per gyvenimą dvelkiantis
alsuoja tylų judesį
jis kalba – yra tyla
atvira tau ir man
jis sako – yra baimė
mūsų nebauginanti
Tamsioji medžiaga
Virš kūdros
nematoma
voratinklio gija
laiko lėtai
besisukantį lapą.
Pilkosios bitės
– Jis juk tiesiog jiems po kojomis tįso! – neslėpė pykčio ir sutrikimo Paša. – Galėtų jau ir paimti!
Iš subombarduotos cerkvės pusės pūtė šaltas, dygus vėjas. Paška gaužė galvą į pečius, stengdamasis nuo jo pasislėpti už pakeltos avikailio apykaklės.