LiteratūraVertimai
Kilmė
Aš turiu paprastų daiktelių kolekcijų, kurių materialiai nelabai įvertinsi, o ir kiekiu jos neprilygsta jokiai antikvarinių daiktų parduotuvei. Bet jie beprotiškai man artimi. Galbūt tokie jausmai kilo nuo žavėjimosi jais, o gal dėl to, kad jie visi atkeliavo iš skirtingų pasaulio vietų.
Iš epigramų
Iš Amerikos azijiečių poezijos
Poezijos vertimai
Žydras dangus
Tą naktį be žibinto ėjau tamsiu keliu. Pakeliui tebuvo vienas namas, ir jo šviesa panėšėjo į skylę duryse, pro kurią matyti laukas, – tokia didžiulė buvo tamsa. Ta šviesa krito ant mano kelio. Netikėtai ten pasirodė žmogus. Tikriausiai tai būta kaimiečio, kuris, kaip ir aš, žingsniavo be žibinto. Man tai neatrodė įtartina. Bet aš kažkodėl sustojau ir žiūrėjau, kaip tas žmogus išnyksta tamsoje. Jam ant nugaros krito vis mažiau šviesos, ir jis pamažu dingo.
Pasvarstykime
Poezijos vertimai
Didysis atradimas Trakuose
„Nebijok, Didysis Pone, – sako karaimas, – dabar žinosi, kad yra požeminis tunelis, kuris iš Vilniaus iki Trakų veda. Tai mes, juodieji magai, atradome įėjimą į tą tunelį ir ten, po ežeru, dirbame dėl slaptumo ir dėl geresnio oro. Eime!“ Nelabai mano draugas būtų ėjęs į tą požemį, jeigu ne smalsumas, kaip sakoma, ir noras apsišviesti…
Raudonasis kapelionas
Užuot krikšto tėvų paklausęs, ar jie sugebėjo atsispirti velnio pagundoms, raudonasis kapelionas nusivilko marškinius ir kelnes. Likęs vien tik su maudymosi kelnaitėm ir stula, jis paėmė mano seserį iš krikšto tėvo rankų ir įbrido į žuvų tvenkinį. Bet vos tik spėjo žengti keletą žingsnių, paslydo ant dumblo. Akimirką visi neteko žado, tada pasigirdo šūksmai. Mano sesuo suspurdėjo ore, o raudonasis kapelionas griuvo ant nugaros. Jis tuoj ištiesė rankas į priekį, norėdamas sugriebti mano seserį, jau tekštelėjusią į vandenį, bet ji buvo per toli. Visi pradėjo dar garsiau šaukti, o mano sesuo
Audra
Kai atūžia audra, kai vėjas be perstojo pučia nuo rytų horizonto, Merė grįžta. Ne, tai ne haliucinacijos, ir aš nesikraustau iš proto (nors kalėjimo gydytojas, rašydamas raportą, mano dosjė paženklino lemtingąja raide Ψ), kaip tik priešingai, visi mano jausmai įsitempę, budrūs, visiškai atviri tam, ką atneša jūra ir vėjas. Nieko apčiuopiamo, tačiau tai gyvenimo, ne mirties pojūtis, jis apgaubia mano odą švytėjimu ir sužadina mudviejų, Merės ir mano, meilės žaidimus, ilgas glamones nuo apačios į viršų mūsų kambario tamsoje, alsavimą, lūpų skonį, godžius bučinius, kurie versdavo mane krūpčioti
