LiteratūraVertimai
Vidinis getas
Visentė, kaip ir diduma žmonijos, galėjo žinoti ir kartu negalėjo žinoti. Negalėjo įsivaizduoti, kas vyksta už dvylikos tūkstančių kilometrų, čia, vykstant jo asmeninei dramai. Negalėjo niekaip to įvardyti. Beje, stebėtina, kad negalėjo ne tik Visentė, bet ir visi kiti. Iš pradžių šių įvykių niekas nevadino nei Šoa, nei holokaustu. Nei prancūziškai, nei angliškai, nei mažąja, nei didžiąja raidėmis. Pradžioje tai tiesiog neturėjo pavadinimo. Buvo kalbama apie įvykius, katastrofą, kataklizmą, tragediją, vėliau apie skerdynes, apokalipsę. Bet pačioje pradžioje tai išvis neturėjo pavadinimo.
Iš šiuolaikinės amerikiečių poezijos
Rudas bebras prie Žalgirio
Taigi, paklausykite, tas Jogaila ne išsyk pasidarė Lenkijos karaliumi, o atėjo kaip užkurys, kaip sako, nutekėjo į biznį. Karaliene tuo laiku pas mus buvo viena panaitė, nuotaka, tokia Jadvyga. Kadangi turėjo nemenką kraitį, o ir pati buvo miela bei tiko jai karūna, jaunikiai lipo it musės prie medaus.
Dešimties naktų sapnai
Laiškas buvusiam
Susitikimas po trijų šimtų metų
Oberbua pavadinimas atgaivino man daugybę prisiminimų. Tai buvo dar vaikystėje girdėti pasakojimai apie senovinę apleistą pilį ir apie ją supantį mišką. Liaudyje buvo gyvas vienas padavimas, nuo kurio šaltis persmelkdavo kūną: neva tame miške keliauninkus kartais persekiodavo kažkoks milžiniško ūgio žmogus, gąsdinančiai blyškiaveidis ir liesas, keturpėsčia besivaikantis ekipažus ir mėginantis sugriebti už ratų, be to, jis klykdavo ir maldaudavo pamaitinti. Štai kodėl jį praminė „alkanuoju“. Vadino jį ir „šventiku iš Oberbua“.
Poezijos vertimai
Melagingas suaugusiųjų gyvenimas
Jei būtų žinojęs, kad jį girdžiu, esu įsitikinusi, niekad nebūtų kalbėjęs tokiu tonu, niekuo neprimenančiu mums įprasto smagaus lengvumo. Jie abu manė, kad mano kambario durys uždarytos, aš visad jas užsidarydavau, ir nesusizgribo, kad kažkuris iš jų paliko jas atdaras. Štai taip, būdama dvylikos, iš tėčio balso, tramdomo, kad skambėtų kuo tyliau, sužinojau, jog darausi tokia kaip jo sesuo – tobulas bjaurumo ir piktavališkumo derinys, šitą girdėdavau, kiek tik siekė mano prisiminimai.
Iš vokiečių poezijos [Ringelnatz; Brecht; Koch; Berkes]
Begėdžiai
Štai kažkas atėjo pas mane į svečius; beldžia į mano duris. Aš tariu: „Užeikit!“ Jis įeina ir sako: „Sveiki! Kaip gerai, kad aptikau jus namie!“ O aš jam taukšt į snukį, o paskui dar batu į tarpvietę. Mano svetys nuo baisaus skausmo krenta aukštielninkas. O aš jam kulnimi į akis! Girdi, nėra ko valkiotis, jei nekvietė!
