LiteratūraVertimai
Melsvos lūpos

Persikėlėlių folkloro žinovai, susižavėję istorijomis apie didžiulius požeminius tunelius, vedančius net ligi pat Berlyno, tvirtino, kad kapuose ir šeimų laidojimo rūsiuose, kur mūsų ūkvedys laikė kreidą, kibirus ir šluotas, vokiečiai prieš iškeldinimą paslėpė neįsivaizduojamus lobius – brangų Meiseno porcelianą, auksines grandinėles ir monetas, burtų knygas ir požemio planus. Žmonės, kurie nuo vaikystės naudojosi unitazais, tiesiog negalėjo būti neturtingi. Kapstydamiesi darže, atsikėlėliai retkarčiais aptikdavo dešimtį lėkščių ar tuziną šakučių, paslėptų vokiečių prieš iškeldinimą; kai buldozeriais ėmėsi lyginti pievą netoli senosios kirchės, smygsančios centrinėje aikštėje, paviršiun pažiro aliumininės ir varinės monetos: kadaise čia stovėjo bankas, jį subombardavo atskridę nuo Bornholmo anglai…
Celanui – 100
Eilės
Bukui – 100
Pninas

Dabar reikia atskleisti paslaptį. Profesorius Pninas įsėdo ne į tą traukinį. Jis to nežinojo, kaip ir konduktorius, traukinio šerdimi jau artėjantis prie Pnino vagono. Tiesą sakant, tuo momentu Pninas buvo labai patenkintas savimi. Kviesdama jį perskaityti penktadienio vakarinės paskaitos į Kremoną – apie du šimtus varstų į vakarus nuo Veindelio, Pnino akademinės laktos nuo 1945 metų, – Kremonos moterų klubo viceprezidentė, panelė Džudita Klaid, mūsų draugui patarė, kad tinkamiausias traukinys iš Veindelio išvyksta 13.52 ir Kremoną pasiekia 16.17; bet Pninas, kaip ir daugelis rusų, be saiko mėgo visokius tvarkaraščius, žemėlapius, katalogus, juos rinko, tad laisvai jais naudojosi, jausdamas žvalinantį malonumą ką nors gauti dykai, ir ypač didžiavosi gebėjimu savarankiškai išsinarplioti reikiamą maršrutą, todėl pasinagrinėjęs aptiko nežymią nuorodą į dar patogesnį traukinį (išv. iš Veindelio 14.19, atv. į Kremoną 16.32), – ten buvo nurodyta, kad penktadieniais, ir tik penktadieniais, tas traukinys sustoja Kremonoje pakeliui į tolimą ir daug didesnį miestą, taip pat pasipuošusį ausiai mielu itališku vardu.
Poezijos vertimai
Streikuok!
Iš ispanų poezijos
Poezijos vertimai
Ruduo
Ruduo – tai žmogiškosios sielos troškimas materialumo, esmingumo, ribotumo. Kai dėl neištirtų priežasčių žmonių metaforos, projektai, svajos ima geisti įgyvendinimo, ateina metas rudeniui.