LiteratūraVertimai

Iš rusų poezijos [Puškin, Lermontov, Tarkovskij...]

Kas iš nebūties į žemę
Pašaukė mane žodžiu?
Davė sielą man neramią,
Protą, drumsčiamą minčių?
Komentarai (0)
HAYAN CHARARA

Poezijos vertimai

Kad ir kas nutiktų,
rytoj išeiginė
arba butelis džino nuo nemigos,
o jei metei gerti, cigarečių pakelis. O tada
pats sau ponas, susidedi mantą
ir išvyksti…
Komentarai (0)

Du žydų poetai [Treinin; Or]

Pranašystė nemelavo: barbarai atėjo
ir iš karaliaus rankų paėmė miesto raktus.
Bet atėję jie apsitaisė mūsiškais drabužiais,
ir jų papročiai buvo valstybės papročiai;
ir kuomet jie įsakė mums mūsų kalba,
mes jau nebežinojom,
kada barbarai atėjo pas mus.
Komentarai (0)
VELVL ČERNIN

Ankstyvas rytas, pilkas kaip pelenai…

Ankstyvas rytas, pilkas kaip pelenai.
Bėgiai bėga atgal.
Dar per anksti gerti šabo vyną.
Per daug patetiška muilo opera.
Komentarai (0)
SANTIAGO H. AMIGORENA

Vidinis getas

Barbara Regina Dietzsch. Dagio šaka su drugeliu, laumžirgiu, boružėle ir voru. 1777

Visentė, kaip ir diduma žmonijos, galėjo žinoti ir kartu negalėjo žinoti. Negalėjo įsivaizduoti, kas vyksta už dvylikos tūkstančių kilometrų, čia, vykstant jo asmeninei dramai. Negalėjo niekaip to įvardyti. Beje, stebėtina, kad negalėjo ne tik Visentė, bet ir visi kiti. Iš pradžių šių įvykių niekas nevadino nei Šoa, nei holokaustu. Nei prancūziškai, nei angliškai, nei mažąja, nei didžiąja raidėmis. Pradžioje tai tiesiog neturėjo pavadinimo. Buvo kalbama apie įvykius, katastrofą, kataklizmą, tragediją, vėliau apie skerdynes, apokalipsę. Bet pačioje pradžioje tai išvis neturėjo pavadinimo.

Komentarai (0)

Iš šiuolaikinės amerikiečių poezijos

Nėra taip, kad nemėgčiau ligoninės.
Tų mažų gėlių puokštelių, dailių ir drąsių.
Antiseptinių valiklių kvapo.
Sergančiųjų, tokių ilgesingų savo palatose, tokių tikrų.
Komentarai (0)
STEFAN WIECHECKI

Rudas bebras prie Žalgirio

Taigi, paklausykite, tas Jogaila ne išsyk pasidarė Lenkijos karaliumi, o atėjo kaip užkurys, kaip sako, nutekėjo į biznį. Karaliene tuo laiku pas mus buvo viena panaitė, nuotaka, tokia Jadvyga. Kadangi turėjo nemenką kraitį, o ir pati buvo miela bei tiko jai karūna, jaunikiai lipo it musės prie medaus.

Komentarai (0)
NATSUME SŌSEKI

Dešimties naktų sapnai

Gyoshū Hayami. Švieži lapai. 1915
Sapnavau tokį sapną.
Nešu ant nugaros penkerių metų vaiką. Esu tikras, kad tai – mano vaikas. Bet nežinau, kodėl jo akys nebemato, o galva nuskusta plikai. Kai paklausiau, kada jo akys apako, jis atsakė, kad jau seniai. Jo balsas – vaiko, bet kalba jis, tarytum būtų suaugęs. Ir tarytum būtų man lygus.
Ir kairėje, ir dešinėje žaliuoja ryžių laukas. Kelias siauras. Tamsoje kartkartėm švysteli praskrendančio garnio šešėlis.
Komentarai (0)
ANDREJ CHADANOVIČ

Laiškas buvusiam

Apie batką juokų gana. Mums tėvų užteks ir tikrų.
Jūs gal dar susiprast malonėtumėt – pats išsitremt!
Iš gyvųjų dar niekam pabūt bedarbiu ne per vėlu.
Ar anūkams Seniu Šalčiu – tebesant gyvam!“
Komentarai (0)
ALEKSEJ TOLSTOJ

Susitikimas po trijų šimtų metų

Rinat Voligamsi. Gatvė virš miško. 2017

Oberbua pavadinimas atgaivino man daugybę prisiminimų. Tai buvo dar vaikystėje girdėti pasakojimai apie senovinę apleistą pilį ir apie ją supantį mišką. Liaudyje buvo gyvas vienas padavimas, nuo kurio šaltis persmelkdavo kūną: neva tame miške keliauninkus kartais persekiodavo kažkoks milžiniško ūgio žmogus, gąsdinančiai blyškiaveidis ir liesas, keturpėsčia besivaikantis ekipažus ir mėginantis sugriebti už ratų, be to, jis klykdavo ir maldaudavo pamaitinti. Štai kodėl jį praminė „alkanuoju“. Vadino jį ir „šventiku iš Oberbua“.

Komentarai (0)