LiteratūraVertimai
Sakalas keleivis
Balta šviesa sklido nuo sniego ir blyškaus aukso švitesiu atsispindėjo nuo sakalo krūtinės, kurioje, tarsi giliai įgrimzdusios, tamsavo susipynusios rudos ir gelsvos kaklo plunksnos. Jo viršugalvis bolavo kaip blyškiai gelsvas pusmėnulis, inkrustuotas auksu ir dramblio kaulu. Du šimtai ančių juodomis drūžėmis ryškėjo baltame sniege, šalia jų smulkesniais taškais ir dėmėmis margavo keršuliai ir vieversiai. Sakalas pažvelgė žemyn ir pamatė juos visus, bet nepuolė. Tupėjo ant medžio greta kelio, atsukęs man nugarą, susigūžęs, panašus į griežtį ar didžiulį vario spalvos vabalą.
Lietuva: pajūrio sapnas
Sniegas
Kaskart, vos tik pradėjus snigti, aš užsimanau mylėtis. Nesvarbu, snyguriuoja tik vos vos ar smarkiai sninga, gerokai įnaktėjus, man norisi mest visas savo gyvenimo apraiškas, kuriose tuomet skendžiu, ir mylėtis su tokiu žmogumi, kuris, kaip aš, žvelgia į sniegą rydamas jį akimis, kuris galbūt mestų darbus ir susitikimus ar dar kokius varginančius triūsus arba…
MUR: mažasis ukrainietiškas romanas
Dažniau nei apie ketinimą nebegerti kalbėjau apie planus parašyti romaną. Seniai pastebėta, kad daugiausia apie literatūrą šneka vienos ar dviejų plonyčių knygelių autoriai. Juk turi laiko. Rašytojai, parašę tuziną romanų, paprastai dirba ir interviu dalija labai nenoriai.
Poravimasis
Visuose namuose tylu. Tik kartais pasigirsta silpnas kosulys. Esu girdėjęs jį ir dieną, tad žinau, kad kosti gretimais gyvenantis žuvies prekeivis. Atrodo, jam jau per sunku net ir prekiauti. Antro aukšto nuomininkas jam sako, kad nueitų pas gydytoją, bet tas neklauso. Jis slepia savo ligą, girdi, jo kosulys ne toks. O nuomininkas visiems apie tai nešioja paskalas. Šio miestelio gyventojai vos pajėgia mokėti nuomą, kur jau ten berasti pinigų gydytojui, tad plaučių ligos čia – slapta kova. Staiga vis pasirodo katafalkas.
Novísimos: naujasis ispanų avangardas
Orfėjas
Specialiosios paskirties viešojo saugumo tarnyba: federalinė agentūra. Per pastaruosius šešerius metus nepasireiškė jokių realių grėsmių šalies saugumui. Rimčiausią pavojų, šios agentūros nuomone, kėlė pensininkas, atkampiame universiteto miestelyje virtuvėje įsirengęs savadarbę laboratoriją.
Ne
Pernai pavasarį skaitydamas paskaitą apie [Holokaustą išgyvenusios olandų žydės žurnalistės ir rašytojos] Margos Minco kūrybą ir karą, [...] pasakiau, kad minėjimas turėtų pranokti ritualą, kad tokios iškilmės turėtų pasižymėti troškimu pažinti ir kad dėl to įsigalėjusios klišės kenkia prasmingiems prisiminimo ritualams. Suvokiau ir tai, kad viena klišė, esą dabar jau žinome istoriją apie karą ir žydus, skamba vis garsiau; tai puikybės pilna nuostata, jog mūsų pažinimas tobulas, tad galime atsiriboti nuo gana nesenos praeities.
Griuvėsiai ir gražūs prisiminimai
Viena iš tokių vietų, sugriautų antskrydžių ir kartkartėmis dar apmėtomų bombomis, – tarsi netyčia, – buvo didelė prekinių traukinių stotis prie Berlyno. Kasdien penktą ryto kalinių kolona išeidavo iš lagerio ir tuščiomis gatvėmis žygiuodavo didelės, aukštos griuvėsių krūvos kryptimi. Nuvarydavo mus į tą keistą, nieko šiame pasaulyje neprimenantį peizažą.
