LiteratūraVertimai

LIUDMYLA TARAN

Paprasta istorija

Rudolf Wacker. Lėlė sudaužyta galva. 1937

Baisu ir pagalvoti, kas mane palaidos ir kaip. Žentas jau antri metai ant patalo. Dukra pati vos bekvėpuoja – sveikata kaip šešiasdešimtmetės senės: dūsta, spaudimas – gyvas ligų maišas.
O aš, va, mieste kaip ta našlaitė ar paliegėlė. Iš penkto aukšto pati kieman nenusigaunu. Vos kojas bepavelku – nelaiko jos manęs. Parpulti bijau.

GEORG TRAKL

Širdis

Laukinė širdis pabalo prie miško;
O, mirties tamsi
Baimė, kai auksas
Mirė pilkam debesy.
Lapkričio vakaras.
Pilkuos skerdyklos vartuos stovėjo
Varganų moterų pulkas,
Į kiekvieną pintinę
Krito sušvinkus mėsa ir žarnos…

NAOYA SHIGA

Kinosakyje

Darius Misiūnas. Alijošius. 2024

Galvodavau, kiek nedaug trūko, kad dabar gulėčiau aukštielninkas po žeme Aojamos kapinėse. Blyškiu, šaltu, kietu veidu, sužalotu veidu ir nugara. Greta – senelio ir mamos kūnai. Bet tarp mūsų jau nebebūtų jokių pokalbių – tokios man kildavo mintys. Vienišos mintys, bet nelabai baisios. Kada nors taip ir bus. Kada? Lig šiol nejučiom įsivaizduodavau, kad negreitai, tolimoje ateityje.

GERTRUDE STEIN

Šventoji Emily

Rožė yra rožė yra rožė yra rožė.
Mielybė maksimaliausia.
Maksi getrai.
Mielybė maksimaliausia.
Saldžiausi ledai.
Laiko raštis laiko raštis laiko raštis.

ROBINSON JEFFERS

Karmelio kyšulys

Nepaprasta daiktų kantrybė!
Ši nuostabi vieta išniekinta galybės priemiesčio namų –
Kokia ji buvo nuostabi, kai ją pamatėm pirmą kartą,
Nepalytėtas aguonų ir lubinų laukas, apsuptas švarių uolų;
Jokio įsibrovėlio, tik du ar trys besiganantys arkliai

ROBERTS MŪKS

Žmogus

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Pagaliau, jeigu visur paskutinis žodis tariamas bejėgystei, tai kodėl manyje yra tas prasmės, pomirtinio pasaulio, amžinybės ilgesys? Žinau, kad niekad neištrūksiu iš savo laiko ir erdvėje atsiradusio netobulumo, tačiau mano nenumalšinamas noras iš jo ištrūkti aiškiai liudija, kad aš visgi nesu vaiskus ir tuščias niekas. Kaip tik šis noras būti kažkuo daugiau, negu esu, liudija daug ką, kad aš esu tas, kuris esu aš, supraski: prieštaringų Esmo ir Niekio valstybių gyventojas.

IJA KIVA

mano šalis dabar primena getą
kur perimetras nubrėžtas krauju riksmu rauda
(paskubom negrabiai – lyg alyviniais lūpų dažais tamsoje)
kur visos mintys žodžiai veiksmai netgi tyla pridusinti cenzūros pagalve:
karas karo karui karą karu kare apie karą

LAURA VINOGRADOVA

Iš „Rachelės giedojimų“

klik klak
mažos pakulnės
sukaukšėjusios
griūva nes
kaimynų berniukas
jai spiria į pilvą
stverias ji už širdies
kur toji žvaigždė
gražioji Dovydo žvaigždė

JOSÉ EMILIO PACHECO

Gniaužtai

Niekas nesirenka savo veido. Jei kas nors gimsta negražus išoriškai, žmonės paverčia jį negražiu ir vidumi. Jau penkiolikos, tėve, aš buvau surūgus. Nekenčiau savo geriausios draugės ir negalėjau to parodyti, nes ji visada buvo maloni, gera, mylinti mane.

AKI SALMELA

Giminė

Mūsų kiemo kampe riogso du sulinkę medžiai lyg nuo žmonių akių besislapstantys seni girtuoklėliai. Sutrūniję ir apsamanoję jie atrodo veikiau mirę nei gyvi, tačiau kas pavasarį vis dar išleidžia po keliolika lapų, lyg primindami, kad, nepaisant nieko, tebepriklauso gyvajai gamtai.