LiteratūraVertimai
Orfėjas
Specialiosios paskirties viešojo saugumo tarnyba: federalinė agentūra. Per pastaruosius šešerius metus nepasireiškė jokių realių grėsmių šalies saugumui. Rimčiausią pavojų, šios agentūros nuomone, kėlė pensininkas, atkampiame universiteto miestelyje virtuvėje įsirengęs savadarbę laboratoriją.
Ne
Pernai pavasarį skaitydamas paskaitą apie [Holokaustą išgyvenusios olandų žydės žurnalistės ir rašytojos] Margos Minco kūrybą ir karą, [...] pasakiau, kad minėjimas turėtų pranokti ritualą, kad tokios iškilmės turėtų pasižymėti troškimu pažinti ir kad dėl to įsigalėjusios klišės kenkia prasmingiems prisiminimo ritualams. Suvokiau ir tai, kad viena klišė, esą dabar jau žinome istoriją apie karą ir žydus, skamba vis garsiau; tai puikybės pilna nuostata, jog mūsų pažinimas tobulas, tad galime atsiriboti nuo gana nesenos praeities.
Griuvėsiai ir gražūs prisiminimai
Viena iš tokių vietų, sugriautų antskrydžių ir kartkartėmis dar apmėtomų bombomis, – tarsi netyčia, – buvo didelė prekinių traukinių stotis prie Berlyno. Kasdien penktą ryto kalinių kolona išeidavo iš lagerio ir tuščiomis gatvėmis žygiuodavo didelės, aukštos griuvėsių krūvos kryptimi. Nuvarydavo mus į tą keistą, nieko šiame pasaulyje neprimenantį peizažą.
Apie kentaurus
Iš užrašų knygučių
Pati giliausia bedugnė – finansinė. Į ją galima kristi visą gyvenimą.
Nežinojo, kas atvyks, tai pakabino per visus penketą metų susikaupusius agitacinius lozungus.
Kalnus pastatė turistams pritraukti.
Gyvenimas ir mintys
Gyva išvien
Pirmapradė nuodėmė, arba Gėrio ir blogio pažinimas
ADOMAS (ranka rodydamas į medį). Štai gėrio ir blogio pažinimo medis. Kitų medžių vaisius mes valgysim, o nuo šito medžio vaisių mes nevalgysim. Tu, Ieva, lukterk, aš eisiu parinkti aviečių. (Išeina)
Angelėlis
Eglė akino jį savo grožiu ir rėksmingu, įžūliu nesuskaičiuojamų žvakių spindesiu, bet ji buvo jam svetima, priešiška, kaip ir aplink ją susispietę švarutėliai, gražūs vaikai, ir jam knietėjo tą eglę taip pastumti, kad ši užgriūtų ant tų šviesių galvelių. Rodėsi, jog kažkieno geležinės rankos sugniaužė jo širdį ir spaudžia iš jos paskutinį kraujo lašą. Nulindęs už fortepijono, Saška atsisėdo tenai kampe, nesąmoningai lamdė kišenėje paskutinius papirosus ir galvojo, kad turi tėvą, motiną, savo namus, bet, pasirodo, viso šito lyg ir neturi, ir nėra jam kur eiti.
