LiteratūraVertimai
Poezijos vertimai
Milžinas; Marselietė
Tai buvo tikras menkysta: kiškio siela ir begėdiška darbinio gyvulio kantrybė. Kai likimas pašaipiai ir tulžingai metė jį į mūsų juodas gretas, mes kvatojome kaip pamišę: juk pasitaiko tokių juokingų, tokių absurdiškų klaidų. O jis – jis, žinoma, verkė. Aš niekada gyvenime nebuvau sutikęs žmogaus, kuris turėtų tiek ašarų, ir jos tekėtų taip noriai – iš akių, iš nosies, iš burnos.
Viena „Odisėjos“ eilutė
…jis sustoja prie suoliuko kūdros krante, kaire ranka atsiremia į medinę atkaltę ir deklamuoja Homero „Iliadą“ senąja graikų kalba. Jau yra išmokęs 189 eilutes ir, man atėjus, kas kartą atsistoja didvyrio poza, tarsi jam prieš akis vietoj kūdros būtų pilnas žiūrovų amfiteatras, iškelia dešinę ranką ir perskaito kokias penkias naujas eilutes, iškaltas, kol manęs nebuvo.
Frenofagijus ir Frenolestai
O ar skaitė geroji ponia Hėgelio filosofiją? Sakai, kad neskaitė?.. Ak! Kuo gi tad maloningoji užsiimi? Tikriausiai skaitai romanus arba mokai vaikus skiemenuoti, arba skuti bulves!.. Ai, ai, ai, kaip moteriai šiandien nežinoti Hėgelio! Nežinoti! Nežinoti! Nežinoti!.. Hėgelio!
Ant sraigtinių laiptų
Tylėdami pereina tiltą. Miškas vilioja, apačioje į du vakaro svečius žiūri sraigtiniai laiptai, nuo viršaus – vingiuoti Vasiluvės takeliai ir keleliai. Apsikabinę, sunėrę rankas už nugarų, jiedu išdidžiai žengia laiptais. Valandėlę sustoja ir stebi miestą: kaip jis tįso pavargęs, juosiamas kranto ir upės, tie glosto jo ūžesį, o žmonės, žmogeliūkščiai, atrodo kaip maži juodi vabalėliai. Vėlyvi svečiai kopia vis aukščiau ir aukščiau. Naktis gilėja, užsižiebia žvaigždės, sumėlynuoja Nemunas.
Žmogaus provincija. 1942–1972 metų užrašai
Blandi tyla
Poezijos vertimai
Esu paskutinė rudens gėlė.
Esu mirusio pavasario jauniausia sėkla,
tokia lengva, kaip ir prieš mane numirus;
mačiau nuostabų žydrą ežerą,
girdėjau mirusios vasaros širdies dūžius,
mano žieduose tik mirties sėklos, nėra jau kitų.
M., šimtmečio sūnus
Lazda
Jis pribėgo prie veidrodinės spintos, ištraukė stalčių ir čiupo dėdės Emilio lazdą. Ant lakuoto medžio koto, apjuosto auksiniu lankeliu, užmauta pageltusi kaulinė rankena vaizdavo buldogo snukį. Sorbjė niekad nė neįtarė, kad lazda dešinėje rankoje galėtų padėti žmogui geriau suvokti savo orumą. Grįždamas pas saviškius, laukiančius jo priešais namus, jis nesileido palaužiamas piktų žmonos išvedžiojimų. Atkirto griežtai, kaip laisvas žmogus ir šeimos galva, nusprendęs apginti vyrišką atsakomybę, kuri buvo jo pareiga:
