LiteratūraVertimai

EDUARDS AIVARS

Eilėraščių remontas

RAŠYTOJAS BĖGA
Mišku, lauku, keliais, takeliais
Pakaušy pajaučia alsavimą, skaitytojas vejasi
Bėgo kiek įgalėdamas, nesvarbu kaip
Skaitytojas aplenkia rašytoją pievoje prie skardžio
Ir paridena moterį žemyn šlaitu
Jis žadina rašytoją:
– Ei! Kodėl tu nerašai?
CHARLES REZNIKOFF

Seni geri laikai: rečitatyvas

Philip Guston. Sekmadienio interjeras. 1941
Daug kas užsukdavo pasižvalgyti į parduodamus vergus,
ir prekeivis vardindavo teigiamas jų savybes;
liepdavo iškėlus galvą spėriai pavaikščiot;
besibaudžiantieji pirkti pražiodę
apžiūrinėdavo vergų dantis,
apčiupinėdavo rankas ir kūnus,
lygiai kaip pirkdami arklį;
HENRY WADSWORTH LONGFELLOW

Poezijos vertimai

Aukštai paleidau strėlę skrist,
Bet kur galėjo ji nukrist?
Ji nulėkė tokiu greičiu,
Kad rast ją netekau vilčių.
SIMONE WEIL

Simone’os Weil laiškai

Bernard Plossu. Staltiesė. 1973

Kai žinoma, kad galima žudyti nerizikuojant nei būti nubaustam, nei pasmerktam, tai ir žudoma; ar bent jau šypsenomis skatinami tie, kurie žudo. Jeigu ir pasitaiko, kad iš pradžių juntamas šioks toks pasibjaurėjimas, jis nutylimas, o netrukus ir nuslopinamas iš baimės pasirodyti nevyriškam. Įsitraukiama, pasiduodama svaiguliui, kuriam neįmanoma pasipriešinti neturint dvasinės jėgos, o ji, manau, yra išskirtinis dalykas, nes niekur jos nemačiau.

J. A. BAKER

Sakalas keleivis

Francis Barlow (apie 1626–1704). Žalvarnis, du sakalai keleiviai ir mažasis apuokas su jaunikliais. Data nežinoma

Balta šviesa sklido nuo sniego ir blyškaus aukso švitesiu atsispindėjo nuo sakalo krūtinės, kurioje, tarsi giliai įgrimzdusios, tamsavo susipynusios rudos ir gelsvos kaklo plunksnos. Jo viršugalvis bolavo kaip blyškiai gelsvas pusmėnulis, inkrustuotas auksu ir dramblio kaulu. Du šimtai ančių juodomis drūžėmis ryškėjo baltame sniege, šalia jų smulkesniais taškais ir dėmėmis margavo keršuliai ir vieversiai. Sakalas pažvelgė žemyn ir pamatė juos visus, bet nepuolė. Tupėjo ant medžio greta kelio, atsukęs man nugarą, susigūžęs, panašus į griežtį ar didžiulį vario spalvos vabalą.

JAMES P. ROBERTS

Lietuva: pajūrio sapnas

Rankose laiko gintarą,
braukia akmens ašmenim sau per kaklą,
nusirėžia plaukus, kad pamaitintų potvynius.
MARY RUEFLE

Sniegas

Kaskart, vos tik pradėjus snigti, aš užsimanau mylėtis. Nesvarbu, snyguriuoja tik vos vos ar smarkiai sninga, gerokai įnaktėjus, man norisi mest visas savo gyvenimo apraiškas, kuriose tuomet skendžiu, ir mylėtis su tokiu žmogumi, kuris, kaip aš, žvelgia į sniegą rydamas jį akimis, kuris galbūt mestų darbus ir susitikimus ar dar kokius varginančius triūsus arba…

ANDRIJ LIUBKA

MUR: mažasis ukrainietiškas romanas

Dažniau nei apie ketinimą nebegerti kalbėjau apie planus parašyti romaną. Seniai pastebėta, kad daugiausia apie literatūrą šneka vienos ar dviejų plonyčių knygelių autoriai. Juk turi laiko. Rašytojai, parašę tuziną romanų, paprastai dirba ir interviu dalija labai nenoriai.

MOTOJIRŌ KAJII

Poravimasis

Kiyoshi Saitō. Iš ciklo „Žiema Aidzu“. 1958

Visuose namuose tylu. Tik kartais pasigirsta silpnas kosulys. Esu girdėjęs jį ir dieną, tad žinau, kad kosti gretimais gyvenantis žuvies prekeivis. Atrodo, jam jau per sunku net ir prekiauti. Antro aukšto nuomininkas jam sako, kad nueitų pas gydytoją, bet tas neklauso. Jis slepia savo ligą, girdi, jo kosulys ne toks. O nuomininkas visiems apie tai nešioja paskalas. Šio miestelio gyventojai vos pajėgia mokėti nuomą, kur jau ten berasti pinigų gydytojui, tad plaučių ligos čia – slapta kova. Staiga vis pasirodo katafalkas.

Novísimos: naujasis ispanų avangardas

Telefonų būdelėse
mįslingi užrašai, išpaišyti lūpų dažais.
Tai paskutinieji žodžiai tų meilių blondinių,
kurios su kruvinomis iškirptėmis čia prisiglaudžia numirti.
Paskutinė naktis po blankia neonine šviesa, paskutinė diena po svaiginančia saule…